Aporija, šventvagystė, katastrofa

p. 97. „Šventasis yra tas, kuris leidžia sau šventvagystę, nepriklausomai nuo to, jog vėliau ji demaskuojama kaip iš tiesų šventas ir išganingas darbas. Jei pasinaudosime sena Platono aporija, šventasis sprendžia, kas yra šventa, o ne atvirkščiai. Jo sprendimai visiškai nenuspėjami, savavališki ir katastrofiški pirmine šio žodžio prasme“.

p. 90. „Jurodivui pradedant veikti, susvyruoja principai ir sudreba scenos, kurioje vyksta čionykštis, pasaulio žaidimas, ramsčiai. Susidaro plyšiai ir tarpai, pro kuriuos ima skverbtis būties svetimybė. (...) Šviesa staiga ima sklisti iš aptemdytos sferos ir atvirkščiai. Į tai reaguojama ne tik nuostaba ar nustėrus ir bandant paslėpti šią reakciją „racionaliu paaiškinimu“, bet ir autentišku tremendum religiosus, kurio neįmanoma nei nuraminti, nei patenkinti jokiu aiškinimu, nukaltu pagal ką tik ištrintas taisykles. Jurodivo sužadinamas tremendum religiosus  liepia mums žvelgti į pasaulį tokį, koks jis nėra , kai žvelgiame į jį mūsų vidupasauline „plika akimi“, pro papročio prizmę ar pro tamsius moralės akinius.“

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.