Hannah Arendt. Tarp praeities ir ateities. Aidai, 2005.

p. 105. „(…) moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko“.

p. 106. „(...) visos senosios, laiko pašventintos autoritarinių santykių metaforos ir modeliai prarado savo įtikinamumą. Tiek praktiškai, tiek teoriškai mes nebegalime žinoti, kas iš tikrųjų yra autoritetas“.

p. 107. „Jeigu autoritetas apskritai apibrėžtinas, tada jis turi būti priešpriešintas tiek prievartos jėgai, tiek įtikinėjimui argumentais.“

p. 108. „Taigi nenuneigiamas tradicijos praradimas moderniajame pasaulyje visai neimplikuoja praeities praradimo, nes tradicija ir praeitis nėra viena ir tas pat, kaip norėtų mus įtikinti, viena vertus, tradicijos gerbėjai ir, kita vertus, progreso gerbėjai – ir visai nesvarbu, kad pirmieji smerkia tokią dalykų padėtį, o antrieji ją sveikina“.

„Bet negalima neigti, kad be saugiai įtvirtintos tradicijos – o toks saugumas buvo prarastas prieš keletą šimtmečių – kartu iškilo pavojus visam praeities matmeniui. Mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis – jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas,- reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu. Juk atmintis ir gelmė yra vienas ir tas pat, ar veikiau žmogus gali pasiekti gelmę tik prisimindamas“.

p. 112. „(...) todėl laisvė, praradusi ją saugančius apribojimus, tapo bejėgė, beginklė ir pasmerkta pražūčiai“.

Anot geologo Dale Alleno Pfeifferio, JAV reikia vidutiniškai 10 kalorijų iškasamo kuro vienai maisto kalorijai pagaminti. Nes, tarkim, pesticidai, kurie naudojami žemės ūkyje, taip pat gaminami iš naftos. Komercinės trąšos irgi gaminamos iš amoniako, kuris gaminamas iš gamtinių dujų.

Vidutiniam automobiliui pagaminti reikia energijos, kurios ekvivalentas būtų 3,2 kubinių metrų naftos. Apskaičiuota, kad automobilio gamybos procese sunaudojama dvigubai daugiau naftos nei sveria automobilis. Vieno gramo mikroschemos gamybai reikia 630 gramų iškastinio kuro. Pagal Amerkos chemijos draugijos (American Chemical Society) paskaičiavimus, 32 Mb DRAM mikroschemai pagaminti reikia 1,6 kilogramų iškastinio kuro ir 32 kilogramų vandens. 
Kai kas apskaičiavo ir įvertino dar paradoksalesnius santykius. Tarkim, stalinio kompiuterio pagaminimui reikia dešimt kartų daugiau iškasamo kuro nei jis pats sveria. O štai JAV vidutinis maisto vienetas, kol atsiduria vartotojo lėkštėje, yra gabenamas maždaug 2400 kilometrų. Kanadoje tai – 8000  kilometrų kelias. Pakankamai iškalbinga tai, kad vidutiniškai du trečdaliai naftos sunaudojama transportavimui (daugiau nei 90 procentų transporto kuro yra skysti degalai).

Vienas iškalbingiausių apskaičiavimų, rodančių, kokie vis dėlto brangūs šie kompleksinio darbo produktai – 50 litrų  (1 bakas) benzino turi energijos, kurią galima prilyginti 550 žmogaus valandų (3,5 darbo mėnesių)!

Pasaulio tautos skirtingai mato pasaulį

ELTA
2005 spalio mėn. 26 d.

Mičigano universiteto mokslininkai padarė netikėtą atradimą: įvairios pasaulio tautos skirtingai mato pasaulį. Tyrimo ataskaitą spausdina Prancūzijos mokslinis žurnalas "Science et vie". Specialistai atliko eksperimentus, kuriuose dalyvavo studentai iš Kinijos ir JAV. Paaiškėjo, kad šios dvi tautos skiriasi ne tik bendravimo kalba, bet ir regimuoju aplinkinio pasaulio suvokimu.

Studentams buvo siūloma apžiūrėti įvairių objektų nuotraukas, taip pat peizažus. Tuo pat metu sudėtinga kompiuterių programa stebėjo jų vyzdžių judėjimą.

Paaiškėjo, kad amerikiečiai iš sudėtingo vaizdo išskiria priešakinį planą ir sutelkia dėmesį į jį. Tuo tarpu kinai žvilgsniu aprėpia visą vaizdą, mėgindami nepalikti be dėmesio nė vieno iš daugybės objektų.

Mokslininkai mano, kad tai nulemia kiekvienos civilizacijos kultūros ir istorijos specifika, taip pat galvos smegenų veiklos ypatumai.

ELTA

p. 126-128. „Kitaip tariant, subjekto intervencija sunaikina įprastinę, ikimodernią priešpriešą tarp universalios Tvarkos ir konkrečios jėgos puikybės, kurios egoistinis perteklius sugriauna universalios Tvarkos pusiausvyrą: „subjektas“ yra vardas šios puikybės, šio kraštutinio gesto, kurio kraštutinumas pagrindžia universalią tvarką; tai vardas patologinio objekto, clinamen* nukrypimas nuo universalios Tvarkos, kuris sustiprina šią universalią Tvarką. Transcendentalinis  subjektas yra „ontologinis skandalas”, jis nėra nei fenomeninis, nei noumeninis, bet kraštutinumas, iššokantis iš „didžiosios būties grandies“, skylė, plyšys realybės tvarkoje ir drauge veikėjas, kurio „spontaniška“ veikla sukuria (fenomeninės) realybės tvarką. Jei Tradicinė ontologija susidurdavo su problema, kaip išvesti chaotišką fenomeninę realybę iš tikros realybės amžinosios Tvarkos (kaip paaiškinti palaipsnį amžinosios Tvarkos „degeneravimą“), subjekto problema yra šis nesubalansuotas kraštutinumas, puikybė, nukrypimas, sustiprinantis pačią Tvarką. Svarbiausias Kanto transcendentalinės struktūros paradoksas yra tas, kad subjektas nėra Absoliutas, amžinas realybę grindžiantis Principas, bet baigtinis, laikinas esinys, ir būdamas būtent toks jis sukuria galutinį realybės horizontą. (...) Šiuo atveju subjektas tiesiogiai sutapatinamas su iniversalizavimo galia ir neatsižvelgiant į faktą, jog subjektas tiesiogiai sutapatinamas su universalizavimo galia ir neatsižvelgiama į faktą, jog subjektas tuo pat metu yra clinamen , iškritęs (out-of-joint) kraštutinumas, paradoksalus taškas, kuriame visiškas kraštutinumas, iškrintantis elementas pagrindžia  universalumą.

Tokio „patologinio“, atsitiktinio elemento, kuriam suteiktas besąlygiško reikalavimo statusas, pavyzdys yra menininkas, kuris visiškai susitapatina su savo menine misija, siekia jos be jokio kaltės jausmo, verčiamas vidinės prievartos, negalintis be jos gyventi. Liūdnas Jacqueline du Pre likimas parodo moteriškąją versiją susidvejinimo tarp besąlygiško paliepimo ir jo priešingybės, serijinio neutralių empirinių objektų universalumo, kuris turi būti paaukotas siekiant savo Misijos. Du Pre besąlygiškas paliepimas, jos potraukis, jos absoliuti aistra buvo jos menas (kai ji buvo ketverių, pamačiusi kažką grojant violončele, ji akimirksniu pareiškė, kad nori daryti būtent tai...). Šis meno išaukštinimas iki besąlygiškumo pavertė jos meilės gyvenimą nuolatiniais susitikimais su vyrais, kurie buvo absoliučiai pakeičiami, tokie pat geri kaip ir bet kurie kiti – apie ją buvo kalbama kaip apie serijinę „vyrų ėdikę“. Taip ji užėmė vietą, kuri paprastai rezervuojama Vyrui menininkui – nenuostabu, kad jos ilgą tragišką ligą (išsėtinė sklerozė, nuo kurios ji lėtai merdėjo nuo 1973 iki 1987 metų) jos motina suvokė kaip „Tikrovės atsaką“, kaip dievišką bausmę ne tik už jos palaidą seksualinį gyvenimą, bet taip pat už jos „perdėtą“ atsidavimą menui...


*polinkis, nukrypimas, nusistatymas (vert. past.)



Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet neišdrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

p. 40-41. „Kai iš pradžių buvęs estetinis autorius tampa religiniu, tarp tų etapų paprastai praeina nemažai metų, ir tuomet paaiškinimas pasikeitimu netampa neįtikėtinas: jis susijęs su tuo, kad autorius iš tiesų tapo žymiai vyresnis. (...) Atidžiau įsižiūrėjus, matyti būtent tai, kad iki pasikeitimo visai nepraėjo jokie treji metai: pasikeitimas yra vienalaikis su pradžia, t. y. dvilypumo esama nuo pat pradžios. (...)
Religiškumo esama nuo pat pradžių. Ir atvirkščiai, estetiškumo savo ruožtu esama net ir paskutinę akimirką‘.

p. 44. „Pseudonimų laikas praėjo, religinis autorius išniro iš estetinio apdaro (...)“.

p. 47. „Taip yra su dialektiniu sudvigubinimu. Dialektinis sudvigubinimas reiškia, kad dviprasmybė išlaikoma. Atleistina, kai rimtumas prireikus pasitelkia dialektinį sudvigubinimą, tačiau rimtumas visada pats atsako už teisingumą. Kaip moteris iš pradžių yra drovi su tikru mylimuoju ir paskui, bet tik paskui, jam atsiduoda, toks yra ir dialektinio sudvigubinimo santykis su tikruoju rimtumu. Todėl ne tokiam rimtam asmeniui paaiškinimo neįmanoma perteikti, mat dialektinis sudvigubinimas per daug elastingas, kad toks asmuo galėtų jį suvaldyti: jis vėl atima iš jo paaiškinimą ir verčia jį abejoti, ar tai išvis paaiškinimas“.

p. 51. „Garbinamam autoriui pasaulis plačiai atvėrė savo duris, tačiau visa tai autoriaus „nesuvedžiojo“ ir nepakeitė – tam jis buvo visa amžinybe per senas“.

p. 62. „Religinis autorius turi pirma žiūrėti, kad su žmonėmis susibendrautų. Tai yra, jis turi pradėti nuo estetinio pasirodymo. Tai rankpinigiai. Ir kuo puikesnis tas pasirodymas, tuo autoriui geriau. Tuomet jis turi pasitikėti savimi, arba tiksliau (kas yra saugiausia ir vienintelis saugus dalykas) baimėje ir drebėjime kliautis Dievu, kad neatsitiktų priešingai: kad užuot atvedęs kitus į [tiesų] kelią, pats nesutriktų. Kiti neįgautų jam galios ir jis pats nebaigtų lindėdamas estetiškume“.

p. 64-65. „Norint kokį žmogų iš tiesų nuvesti į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti“.

Tokia yra bet kokio meno padėti paslaptis. Kiekvienas to nesugebantis ir manantis galįs padėti kitam, pats yra iliuzijų veikiamas. Mat tam, kad iš tiesų galėčiau padėti kitam, turiu suprasti daugiau nei jis – tačiau visų pirma juk turiu suprasti, ką supranta jis. O jei šito nesuprantu, jam visai nepadės tai, jog suprantu daugiau. O jei vis tiek norėčiau pasinaudoti šiuo savo pranašumu, tai tik todėl, kad esu tuštuolis arba išdidus: iš esmės užuot norėjęs pasitarnauti, tenoriu, kad manimi žavėtųsi. Tačiau kiekviena tikra pagalba prasideda nusižeminimu. Padedantysis turi iš pradžių nusižeminti prieš tą, kuriam nori padėti, ir tuo pačiu suprasti, kad padėti reiškia ne valdyti, o tarnauti, kad padėti reiškia būti ne ambicingiausiam, o kantriausiam, kad padėti reiškia sutikti kol kas būti laikomam neteisiu ir nesuprantančiu to, ką kitas supranta“.

p. 88. „(...) demoralizuoja viskas, kas neasmeniška, kas kartu yra daugiau ar mažiau neatsakinga ir neatgailinga“.

p. 89. „Tačiau mūsų laikais, kuomet išmintinga tapo – o tai blogio slėpinys – neklausti apie pranešėją, bet tik apie komunikaciją, tik apie tai, kas objektyvu, – kas tuomet autorius yra mūsų laikais? Autorius dažnai, nors ir įvardytas, yra x, kažkas neasmeniška, kas per spaudą abstrakčiai kreipiasi į tūkstančių tūkstančius, tačiau pats yra nematomas, nežinomas, gyvenantis taip pasislėpęs, taip anonimiškai, taip neasmeniškai, kaip tik įmanoma, greičiausiai todėl, kad neišaiškėtų ir į akis nekristų prieštaravimas tarp daugybės komunikacijos priemonių ir buvimo individualiu žmogumi, galbūt taip ir todėl, kad bijo tos kontrolės, kuria būtis vis dėlto turi kontroliuoti kiekvieną, norintį mokyti kitus, – ji turi prižiūrėti autorių, jo asmeninę egzistenciją ir jos santykį su komunikacija.“

S. Kiekegaard. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą. Baltos lankos, 2006.

"Buvau taip giliai sukrėstas, jog esmingai suvokiau, kad man jokiu būdu nepasiseks surasti to ramaus, saugaus vidurio, kaip gyvena dauguma: turėjau arba mestis į neviltį ir juslumą, arba pasirinkti tai, kas religiška, kaip vienatinį,- arba baisaus mastelio pasaulį, arba vienuolyną".

S. Kiekegaard. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą. Baltos lankos, 2006.

Nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra, nebėra mano Presliuko, mano meilės, mano gyvybės, mano švelnumo, mano grožio, mano čiupinėjimo malonumo, mano vargšiuko, mano katiniausio katino...

suprantu, kad žmonės kartais nusipelno kančių, bet už ką - katinai?:(

Pirma šovusi mintis į galvą: kas tau yra iš tiesų juokinga Lietuvoje?

Jog tokios Lietuvos kaip ir nėra. Yra verslas, rinka, kompensacijos, Strasbūras, raudonas pasas, sostinė Briuselis… Čia Lietuva?

Pabaigai: Rolando Kazlo gyvenimo credo:

Senovės kinai sakė „Neapgaudinėk tamsoje, tai tau padės kai atsidursi visų akivaizdoje“. Dar patinka J.V.Goethe pasakymas „Jeigu protingas žmogus padaro kvailystę, tai jau, žinoma, nemažą“. Tai tiek.

(Iš interviu su Rolandu Kazlu www.delfi.lt)

yra transporto priemonė, kurią privaloma registruoti.