Apie autoritetą

Hannah Arendt. Tarp praeities ir ateities. Aidai, 2005.

p. 105. „(…) moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko“.

p. 106. „(...) visos senosios, laiko pašventintos autoritarinių santykių metaforos ir modeliai prarado savo įtikinamumą. Tiek praktiškai, tiek teoriškai mes nebegalime žinoti, kas iš tikrųjų yra autoritetas“.

p. 107. „Jeigu autoritetas apskritai apibrėžtinas, tada jis turi būti priešpriešintas tiek prievartos jėgai, tiek įtikinėjimui argumentais.“

p. 108. „Taigi nenuneigiamas tradicijos praradimas moderniajame pasaulyje visai neimplikuoja praeities praradimo, nes tradicija ir praeitis nėra viena ir tas pat, kaip norėtų mus įtikinti, viena vertus, tradicijos gerbėjai ir, kita vertus, progreso gerbėjai – ir visai nesvarbu, kad pirmieji smerkia tokią dalykų padėtį, o antrieji ją sveikina“.

„Bet negalima neigti, kad be saugiai įtvirtintos tradicijos – o toks saugumas buvo prarastas prieš keletą šimtmečių – kartu iškilo pavojus visam praeities matmeniui. Mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis – jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas,- reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu. Juk atmintis ir gelmė yra vienas ir tas pat, ar veikiau žmogus gali pasiekti gelmę tik prisimindamas“.

p. 112. „(...) todėl laisvė, praradusi ją saugančius apribojimus, tapo bejėgė, beginklė ir pasmerkta pražūčiai“.