Šv. Idiotas

p. 16. „Žmogus yra gyvulys, bet tai – vienintelis gyvulys, kuriam apsireiškia šventumas.“
p. 17. „Ir paklauskite savęs, ar stebuklas gali įvykti toks, koks yra laukiamas. Ar tai būtų stebuklas, jei jis atitiktų žmonių lūkesčius? Šventumas nesiskaito su žmonių nustatytomis taisyklėmis. Jis veikia kaprizingai, savavališkai, kaip jam pačiam norisi“.
p. 18. „Šventumas gali paliesti kiekvieną, netikėtai, apeidamas visus lūkesčius – ypač išmintingus, sveiko proto. Jis gali paliesti kiekvieną pasmerktąjį. Nežinomi šventumo keliai. Kaip tik negalime būti niekieno teisėjai, moko senolis Zosima. Nevalia teisti savo artimo – šį pamokymą galiausiai suvokė Alioša, jo patariamas palikęs vienuolyną ir ilgai klajojęs po pasaulį, kančioje ieškodamas laimės“.
p. 20. „Kas yra Žmogus? Kas čia klausia? Kas yra tas žmogaus klausimas? O gal tai tik tuščia vieta..… į kurią nekantriai, įžūliai žvilgčioja uzurpatorių ir apsišaukėlių būriai? Antrininkas? Pagaliau, velniai nematė tų klausimų! Palikite juos ramybėje, net jei jie patys neduoda Jums ramybės. Kam varginti save skandalingais klausimais, kuriuos veikiausiai pats velnias mums kužda“.

F. M. Dostojevskis. Laiškas.

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.