Lygiai prieš 5 metus iškeliavo Jonas Mekas.

Ta proga galima prisimint įspūdingą jo kūrinį -



Paskutinės 12 sekundžių



Vienuoliktą paskutinės valandos sekundę
Vėjas staiga pakils nešdamas per dangų raudonus dūmus,
Ežerai staiga nusileis į dugnus išmesdami žuvų kaulus.

Dešimtą paskutinės valandos sekundę
Prezidentas Eizenhaueris bus rastas besimeldžiantis vidury Baltųjų rūmų,
Kalvis Žaldokas nusileis į Rovėjos slėnį
Ir žiūrės į pajuodusius žilvičių krūmus.

Devintą paskutinės valandos sekundę
Upių tiltai staiga sukris ant žemės,
Leonas Lėtas paliks Yrio ežerą ir pasitrauks vienišas ant kalno.

Aštuntą paskutinės valandos sekundę
Vaikai išbėgę į liepsnojantį papievį šauks:
– Kokios gražios gražios pienės!

Septintą paskutinės valandos sekundę
Staiga žinojimas ateis žmogaus mažumo istorijos teisingumo,
Kapitalizmo teisingumo, komunizmo teisingumo,
Jono Žiauriojo teisingumo, Chruščiovo teisingumo, Eizenhauerio teisingumo.

Šeštą paskutinės valandos sekundę
Nepažįstami paukščiai, niekados neregistruoti, nerašyti, nepaišyti,
Audibono bus matomi Ankaroje,
Luošas pakils Leningrado ligoninėje ir šauks ekstazėje:
– Aš vaikštau! Aš matau! Aš esu!
Tremtiniai, egzilai, pabėgėliai, žydai ir Algirdas Landsbergis
Staiga sugrįš namo staiga žinodami, kad jų gyvenimas yra niekas,
Kad jų kova yra niekas, jų filosofija yra niekas.
Ir patikti pirmo namų vėjo verks.

Penktą paskutinės valandos sekundę
Šnabždėjimas pripildys orą, kalvis Žaldokas paims kūjį ir pradės kalti geležį.

Ketvirtą paskutinės valandos sekundę
Pranyks San Francisko miestas, degdamos pakils į dangų dykumos,
Rovėjos lankoj žolė staiga paruduos, sustings lyg degėsiai.
Virpėdama, klykdama pervers orą Misilė,
Iš kalnų žmonės matys nusileidžiant būrius šventųjų su linų apsiaustais, nešančių raudoną vėliavą.
Jie nusileis į slėnį, pereis Vatikano miestą ir kurs paskutinę religiją.

Trečią paskutinės valandos sekundę
Čerčilis pasakys kalbą: „Ilgai kovojom mes, bet kas prisimena dėl ko?“
Eizenhaueris kalbės: „Kam, ar iš tikėjimo kovojau aš, ar iš inercijos? Savo jėga ar istorijos?“
Dostojevskis grįš ir sėdės su Leonu Lėtu Sibiro vidury raudodami: „Kur yra rusų tautos siela? Kur yra rusų tautos platumas?“

Antrą paskutinės valandos sekundę
Paukščiai kris į rugių laukus kaip juodas sniegas,
Kalvis Žaldokas žiūrės į praskilusį dangų nesuprasdamas, nekaltas.
Paryžiuje, Londone, Maskvoje, Niujorke, Tokijo rankos staiga sustings ore apgniaužę vyno stiklus.
Akys, staiga išvydę beprasmingumą savo tikslų, savo gyvenimų, savo ieškojimų, savo kovų.
Dangumi pralėks antra Misilė.
Tada balsas kalbės: „Jeigu buvai tu geras, tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją,
jeigu buvai tu šventas, tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją,
jeigu buvai komunistas, tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją,
jeigu buvai kapitalistas, tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją.“

Ir balsas kalbės: „Šventieji yra tie, kurie ištikimi laikui,
šventi klaidingieji, kurie ėjo kartu su laiku,
šventi yra teisėjai, kurių lūpomis laikas teisė,
šventi yra ginklai, generolai, kurie žudė už laiką,
šventi yra ūdininkai, inkvizitoriai, kapitalistai,
šventi yra nuodėmininkai, šventi yra popiežiai, kominternas ir dzenbudistai,
šventa yra ranka, kuri padegė Reichstagą.“

Ir balsas kalbės:
„Žolė auga ir negalvoja, paukštis skrenda ir nežino, strėlė lekia ir negyvena.
Ar tu nesi žolė? Ar tu nesi paukštis? Ar tu nesi strėlė?
Kas yra laikui tavo teisingumas, kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą?“

Dvyliktą valandą bomba sprogs.