kai Pasvalys baltas su puta

pro restorano langus
matyti, kaip bažnyčios atspalvis
meistriškai prisitaiko prie sniego spalvos –

lig šiol maniau,
kad prisitaiko tik sniegas

reikėtų imti pavyzdį
iš antkapių –
kaip dera santūriai
ir kartu didingai
pasitikti sniegą rytais

nebalti balandžiai
pasigauna amžino nerimo užkratą,
tarsi priragavę vietinio šviesaus,
nefiltruoto – - 
regis, upė juos tuoj tuoj
susiurbs

jie primena, kaip svarbu
kuo dažniau prisiminti balsus,
kurių nebegirdėsiu

ar kas žino, kiek mylių
reikia eiti nuo bibliotekos,
kad išvystum, kaip miškais
ateina Katiliškis

atsargiai,
nekeisdama atspalvio,
prieinu tilto vidurį, iš kur kadaise
įmečiau į Lėvenį
neįkainojamą akmenėlį,
dovanotą vasarinių draugų

pakeliu ranką ties juo –
nematomu liudytoju –
ir be garso sakau:
“prisiekiu kalbėti prozą,
vien prozą,
visada tik prozą, ir niekas
man tenepadeda”