nebranda

į klausimą „kada gi
išmoksi džiaugtis šia diena“
vis rečiau atsakau, nes abejoju,
ar žymiai pažengiau
nuo paauglystės naktų,
kai namiškiams miegant suaugdavau
su virtuvės langu ir žiūrėdavau,
kaip ruduo vogčiomis
ateina į madą ir nebeišeina,
kaip varnos veržiasi savo noru
į pajuodusio mėnulio nasrus,
kai kampe burgzdavo snaigė aštuoni,
o jos metalinė rankena primindavo
fizikos mokytojo klausimą „kodėl
kalamos vinies galvutė įkaista“,
ir kai vietoj atsakymo regėdavau
vien priešais veidą užkalamą lentą,
veikiausiai Poe padiktuotą

šiandien
vinys nebekalba, bet daiktus
suprast vis lengviau negu žmones.
naktį virtuvėj, kur burzgia tolimas
snaigės aštuoni palikuonis, prie lango svarstau,
iki kokio galingumo sustiprint svajonę,
kad daiktai atgytų, paklustų,
kaip paklusdavo Teslai ir kitiems svajotojams,
o dieną neatsiliepiu
į daugybę skambučių, nes skambintojui
vėl neįtiktų nei mano balsas,
nei svajonių matmenys,

ir klausimas „kada gi
išmoksi džiaugtis šia diena“
vėl baksnotų lyg įkaitus vinies galvutė,
o rudens teroras nė sekundei
nesitrauktų iš veido ir iš mados