Klystkelkraščiai: Antakalnis

Tik poliklinika
vaikystėj leisdavo deramai pajust
suaugusiųjų laiko sampratą:
pusvalandžiui tįstant į tarpeklį,
siaubas išplisdavo po apskritą fojė
ir užpildydavo visus alei vieno
grindų ornamento langelius,
kuriuos dalindavosi su svetimų pasaulių
ir vaistų kvapais.
Tyrinėdavau siaubo planetą, kol grįždavo mama,
prieš visus amžius išbėgus
gaudyt taksi ir prisakius
laukt čia, vos ragana oranžiniais plaukais
atjungs nuo kankinimo aparato,
neva sukurto šildyt žmonėms.

Žvelgiu dabar į tyrą kiemą,
kuriuo naujagimiai išnešami į ypatingą zoną,
paženklintą „Atsargiai - gyvenimas! „.
Sniegas taktiškai nusėda ant nėščiosios skulptūros pilvo,
lyg pradžių pradžion,
kur ištirpt - nebūtina.

Po poliklinikos vaikystėj laukdavo atlygis -
pyragaičiai (jei dar sergi)
arba ledai (jei nebe).
Kavinėj, kurios kvapo tebėra atminties tinke,
senyvi burtininkai pranašaudavo ateitį,
žūtbūt bandydavo prakalbint.
Prabildavau, jei kvepėdavo
kuo nors nepažiniu ir versdavo ledainių kojeles
į vien mums suprantamus ženklus.

O kur dar Tramvajų gatvės pasaulis:
didžiulė pirtis, kur senučių nugarose
plytėdavo gyvenimų tvarkaraščiai ir schemos.
Vienatinis vanduo turėdavo teisę juos skaityt.
O ūkinių prekių parduotuvė:
dailių klijuočių kvapas mokydavo užsimiršimo meno,
kol tėtis rinkdavosi vinis ar įrankius.
Popieriaus tūtelėj vinys ir šiandien
atrodo slaptingiau už brangenybes.

Tikėdavau, kad skaistykla -
milžiniškas troleibusas.
Žmonės čia įgalūs tik matyt, nieko neturėdami.
Nieko iš anapus šmėžuojančios gausybės,
o labiausiai - vienas kito.
Langeliai, regis, čia pat, bet oras - neprieinamas.
Išlipdami pamiršta neįgalumą
ir vėl tariasi viską turį.
Tebetikiu.