Trumpalaikis sniegas
vertingesnis už prabangų ilgalaikį:
trumpam, bet aiškiai
sudėlioja tave ir kitus kintamuosius į vietas,
negramzdina
apgautojo miegan.
Būtent tokią naktį
žmogus turėjo išrasti
skyrybos ženklus.
Būtent tokią naktį
upė tiksliai pasirenka
posūkio kampą
ir iš poezijos pereina į esė.
Būtent tokią naktį
reikia suteikti Napoleonui leidimą
laikyti šventą Oną už piliastrų
tiksliai tiek,
kiek geidžia širdis.
Būtent tokią naktį
nykstančios širdžių rūšys
sulaukia antrojo kvėpavimo.
Sviedi žodį
Vilnelės esė tamson.
Vieną akimirksnį net suvoki tolybę, kuri jį skiria
nuo tyruose šaukiančiojo.
Iš Mickevičiaus mokaisi
dėtis abejingu.
Nesipriešini, kai po akmenį
meta visi, kam skyrybos
tavyje per daug.
Būtent tokią naktį dzingtelėjo išsišokėlė mintis - tvarka yra netvarka betvarkės atžvilgiu (regis, ir Bukowski „Metamorfozėje“ bylojo ta tema). Tad gal net nėra jokio reikalo stumdyti/perstumdyti į vietas ir grindis braižyti.
Kodėl taip pagalvojau – neklauskit. Bet, jei jau sau pagalvojau, sakau, galiu ir užrašyti, bus sąžininga.
Skyrybos ženklai (iš)skiria (nuo išskirtinis/skirtingas?) - galimas daiktas, kad todėl lyr.subjektas juos ir mėgsta.
Nu man iš tikro ne prie širdies tokia sunki forma, kažkaip slegiančiai veikia, bet ei, mintys taip sklandžiai bėgioja ir yra tokios nagingai legvai išdėliotos, kad galų gale harmonija išsaugoma. Gerai, Apsi, tikrai gerai.
Ačiū, Il, kad plačiai ir gražiai išsakei. Beveik visada yra temų, bet visai nemoku jų įvilkt į formą.
Beje, apie skyrybas niekur nekalbama. :) Paskut. strofoj tas kilmininkas - tik apgaulingai dviprasmybei sukurt. O skyrybos ženklus subjektas myli: jie, kaip ir sniegas, sudėsto mus/žodžius į savo vietas...
(mano subj.nuomone antroj strofoj per daug minčių. per daug GERŲ minčių. galvojau, ko gi aš atsisakyčiau. vakar atrodė, kad gal nykst.širdžių, bet šiand. manau, kad vis dėlto Onos (nors l.nuostabiai pasakyta). jei skyryba, tai skyryba.)