štai ir vėl gavau šaukimą į akistatą su jūra, atvykau nevėluodama. liudininkai - kurčnebyliai debesys, raudona vėliava ir atletiški gelbėtojai, neskaitant pabirusios publikos, kuriai pakanka vienos rankos pirštų
štai ir vėl stoviu krante, neatlikus namų darbų - nežinau, ar smėlio mintyse privalo būt daugiau nei bateliuose, nežinau, kodėl gelbėtojai nepuola artyn, kai dvejonės apsemia galvą ir nesiliauja kilusios, o tuklūs kirai viršum publikos taisyklingai kranksena sos
nušiurus vėliava - skuduras įsiutusiam vandeniui suerzint - puikiai atlieka savo pareigas. tylėjimas - jaukas bangoms. iki jaukumo nedaug betrūksta, jei liudininkai nekeičia parodymų
štai ir vėl klausiu byrėdama - kažin, kaip išmokyt bent vieną menkiausią smegenų vingelį daryt žodžius, kaip daro Bložė - - -
jei taip nutiktų, rašyčiau be gėdos eilutę - ilgą, nedužią, netirpią, neišplaunamą išorinių cunamių, savim pasitikinčią. kiekvienas jos žodis, prieš virsdamas kūnu, negyventus ir nebūsimus užtikrintai verstų gyventais ir būsimais
išbraižyčiau grakščiausiu tą eilutę šriftu smėlio pabaigoj - nedvejočiau, kad ypatinga, tik jai skirta vardinė banga atūš ir gilinsis jon visą savo neilgą gyvenimą
Pažiūri, žmogus, pažiūri... Yra šiame sviete žmonių, krante nestovėjusių, gal ir jūros gyvai neregėjusių.
Nū biat tielikus turi? į sinematografą popkorno pagraužt nuajna? tian kartais irgi jūrą parodo.
Žemės ūky ar žemėtvarkoj nedirbdami, su "smėlio pabaiga" ką nors savo makaulėj galėtų surišt?
O jei to daikto, kuris yra šitos citatos autoriaus mintyse "nežinau, ar mintyse privalo būti smėlio daugiau nei bateliuose..." man šiknoj atsirastų, tai būtinai klizmą pasistatyčiau. Kad po organizmą neplįstų...
braižytume eilutes, be abejo, grakščiausiu šriftu (kažkodėl smėlio pabaigoje), kažką tikrai ypatinga galvotume nė nemanydami, kad visa tai jau buvo tūkstantį kartų ir taip begėdiškai banalu.