Antonia -

nija,

spalvota juostelė diapazone tarp I alba (lot. alba – balta) – katalikų kunigo platus baltas liturginis drabužis, dažniausiai sujuostas balta virvute su kutais (lot. cingulum); jo apačia ir rankovės nuo X a. puošiami spalvotomis juostelėmis ir II alba (provans. alba - aušra) – viduramžių provansalų poezijoje trubadūrų daina, kurios pagrindinis motyvas – atsisveikinimas su mylimąja auštant.

(...)
"Į dažnai T. Venclovai pateikiamą klausimą, ar šiame materialėjančiame pasaulyje yra skaitančių poeziją, jis atsako vokiečių poeto Hanso Magnuso Enzensbergerio konstanta.

„Bet kurioje pasaulio šalyje, nelygu, kokio ji dydžio, visada yra 3487 žmonės, kurie mėgsta ir skaito poeziją“, – vokiečių poeto
H. M. Enzensbergerio žodžius priminė T. Venclova.

Jo teigimu, šis skaičius – konstanta, nepriklausanti nuo jokių veiksnių, ir būtent jiems ir dėl jų, pasak T. Venclovos, verta kurti".

"Lietuvos rytas", 2008 07 31

prisiminimų šalikėlis, sukurtas Rimšytės.

yra Apokalipsė, kuri sugriaus šią žaižaravimo būdu ir siaubingais, o neretai ir kerinčiais pavidalais plintančią neištikimybę.

Tikroji ištikimybė yra nuolankus ląstelės dalijimasis, paukštis, perintis savo kiaušinį. Karališkoji ištikimybės išraiška yra pingvinų bendruomenė, nuolatinė jos kova su vėju, šalčiu ir badu, siekiant vienintelio tikslo - pratęsti šią įstabią, neišvengiamą, karališką kankinystę paveldinčią bendruomenę.

Tačiau šių dienų Europos ženklas - neištikimybė, už kurią amžinai atsakingas liks ir mūsų visų pasididžiavimas - intelektuali refleksija, nuolat kvestionuojanti viską, su kuo tik susiduria.

Karry Shawn Keys

Žodžio skeletas
kabantis spintoj
naktį šoka
šokį tavęsp.
Iškasi molio
ir suteiki jam liemenį, lenktas pėdas,
rankas, liekną kaklą, delnus,
viską.
Galiausiai jam reikia širdies.
Tu mikčioji vandenynus, didžios
šlovės, heroizmo ir meilės žodynus.
Medžioji visur
nesėkmingai: vėjas,
žvaigždė prieangy,
netgi tavo draugai išduoda tave.
Tuomet, nusivylęs, atšauni
savo krūtinės velkę
ir nieko nerandi.
Visą tą laiką židiny
susisukusi lizdą tupi liepsnelė,
sniegas krinta mėlynos nakties
miške, ir ta, kurią tu myli,
yra kitame kambary,
tyliai prašydama tave aplankyti
jos sklandžią liepsną.

Vertė E. Ališanka.

minga patyliukais.

Meilės minimalizmas paradoksaliu būdu yra tas pats, kas jos maksimalizmas.