116. IŠSISKYRIMO KANČIOS

1151 Jei mane palieki ne visai, tai paguoski,   
O jei ne – tuoj nebus ko ir guost.

1153 Nors tikina mylimas, kad susitiksim,   
Kai skiriamės – kaip man tikėt?

1154  Niekada nepalikt mylimasis žadėjo,     
Ar kalta aš, tikėjusi juo?

1155 Išgelbėk – neleisk išvažiuot mano vyrui,   
Iš ilgesio mirsiu viena.

1159 Ugnis iš arti tegali mus degint,   
O meilės aistra – iš toli. 

117. RAUDA IŠSISKYRUS

1161 Bedalė, nors skausmą slepiu, jis stiprėja,   
Lyg valant šaltinį – tėkmė.

1162 Aš gėlą slepiu, nes parodyt man gėda   
Mylimajam, sukėlusiam ją.

1163 Išsiilgusiam kūne tarytum ant naščių   
Pakibo aistra ir drova.

1164 Meilės jūra pas mylimą plaukčiau,   
Bet valties saugios neturiu.

1165 Jei mylėdamas šitaip mane jis kankina,   
Tai nekęsdamas kaip jis kankins?

1167 Įtraukta į aistros verpetą, net naktį   
Aš viena, o krantų nematau.

1168 Ir žmones, ir žvėris užmigdo naktis,-   
Glamonių mieliausio ilgiuos.

1169 Palikta aš viena, ir tos naktys žiauresnės   
Nei kieta mano mielo širdis.

1170 Jei nuskriet pas jį akys kaip mintys galėtų,   
Neturėtų per ašaras plaukt. 

118. IŠSIILGUSIŲ AKIŲ KANČIOS

1173 Akys-erkės į mylimą siurbėsi pačios   
Ir štai – verkia. Pikta pajuoka!



Senovės Rytų poezija. Vilnius, 1991, p. 508-509.

116. IŠSISKYRIMO KANČIOS

1151 Jei mane palieki ne visai, tai paguoski,    O jei ne – tuoj nebus ko ir guost.

1153 Nors tikina mylimas, kad susitiksim,    Kai skiriamės – kaip man tikėt?

1154  Niekada nepalikt mylimasis žadėjo,      Ar kalta aš, tikėjusi juo?

1155 Išgelbėk – neleisk išvažiuot mano vyrui,    Iš ilgesio mirsiu viena.

1159 Ugnis iš arti tegali mus degint,    O meilės aistra – iš toli.        117. RAUDA IŠSISKYRUS

1161 Bedalė, nors skausmą slepiu, jis stiprėja,    Lyg valant šaltinį – tėkmė.

1162 Aš gėlą slepiu, nes parodyt man gėda    Mylimajam, sukėlusiam ją.

1163 Išsiilgusiam kūne tarytum ant naščių    Pakibo aistra ir drova.

1164 Meilės jūra pas mylimą plaukčiau,    Bet valties saugios neturiu.

1165 Jei mylėdamas šitaip mane jis kankina,    Tai nekęsdamas kaip jis kankins?

1167 Įtraukta į aistros verpetą, net naktį    Aš viena, o krantų nematau.

1168 Ir žmones, ir žvėris užmigdo naktis,-    Glamonių mieliausio ilgiuos.

1169 Palikta aš viena, ir tos naktys žiauresnės    Nei kieta mano mielo širdis.

1170 Jei nuskriet pas jį akys kaip mintys galėtų,    Neturėtų per ašaras plaukt.        118. IŠSIILGUSIŲ AKIŲ KANČIOS

1173 Akys-erkės į mylimą siurbėsi pačios    Ir štai – verkia. Pikta pajuoka!



Senovės Rytų poezija. Vilnius, 1991, p. 508-509.

„Levino filosofija mane domina visų pirma tuo, jog būtent jis pirmą kartą suformuluoja paradoksalų teiginį: užuot buvęs subjectum, subjektyvumas tampa substitucija, kito išganymu.. Kitaip tariant, Levinas inicijuoja radikalų lūžį filosofijos istorijoje, kai subjektyvumas imamas sieti ne su racionaliu, autoreferentišku subjektu, bet, priešingai, su subjektu, kurio pamatinė charakteristika - santykis su kitu asmeniu. Didžiausią subjekto etinę ir egzistencinę vertę sukuria ne tai, kas jis yra sau ir savyje, bet jo gebėjimas būti vietoje kito, būti kitu. Levino teorinėje sistemoje etiniu subjektu tampama tik persavo asmenybės suspendavimą ir pajungimą kitam asmeniui. Šis substitucijos arba suspendavimo veiksmas sąlygoja esminį subjekto pasyvumą: būti kito substitutu reiškia būti jo įkaitu. Substitucija nėra veiksmas; tai pasyvumas, kurionegalima paversti veiksmu, tai kita aktyvumo-pasyvumo alternatyvos pusė, rašo Levinas. Būti ne savimi, bet kito substitutu,  kokius padarinius gali turėti šis leviniškasis imperatyvas? Kiek toli galime nueiti kentėdami už kitą, prisiimdami atsakomybę už kitą, ar mėgaudamiesi kito malonumu? Ir iš principo: ar yra kokia nors riba, ties kuria leviniškasis subjektas sustotų ir paskytų: tai ne mano reikalas/ne mano problema? Šie leviniškieji klausimai tampa visaktualesni, nes Levino aprašyta subjekto kaip substituto samprata vis labiau įsigali mūsų postmoderniame būvyje. (...) Tęsinys komentaruose...

Rudenio daina

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės...
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai - mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Bergždžias jūsų liūdesys, o mano Sielvartingoji.
Nepermaldaujama užmarštis kraupiai kloja sniegu
Draugų ir mylimųjų kapus.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Vasaros draiskanos lekia paskui lygumos vėją;
Jūsų prisiminimai, jūsų vargai
Sklaidosi bežadėje Laiko audroje.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Kol kas ji dar ne jūsų,
Palaidotų dienų, seniai prabėgusių naktų sonatina...
Užmirškite ją, ji nugyveno savo amžių, ji labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Ryt sapnuosime Šiandienos griuvėsiuose;
Apgalvokime liūdnus užuojautos žodžius,
Kas dieną melagingus užuojautos žodžius,
Klausykimės vėjo ūžesio.

Ernst Jandl

kaip kone
kaip graudžiai
kaip vos

mes turim iš kitų
mes turim iš tolybės
mes turim iš svetimo

kaip kone
kaip graudžiai
kaip vos

galim visa tai apskritai
galim visa tai be rūpesčių
galim visa tai čia

kaip kone
kaip graudžiai
kaip vos

esam jau pilnai
esam jau visi
jau eikim

kaip graudžiai
kaip vos

vertė Kęstutis Navakas

„Giliausia fotografijos išmintis, kai ji prabyla: „Štai paviršius. Dabar galvok – o dar geriau jausk, stenkis pajusti, kas už jo, kokia turi būti tikrovė, jei jis atrodo štai taip. Fotografijos, kurios pačios nepaaiškina nieko, yra neišsenkantys kvietimai dedukuoti, apmąstyti ir fantazuoti... Tai, kas hipotetiškai nuotraukose yra nebylaus, ir sudaro trauką bei provokuoja.“
 

Susan Sontag

„Giliausia fotografijos išmintis, kai ji prabyla: „Štai paviršius. Dabar galvok – o dar geriau jausk, stenkis pajusti, kas už jo, kokia turi būti tikrovė, jei jis atrodo štai taip. Fotografijos, kurios pačios nepaaiškina nieko, yra neišsenkantys kvietimai dedukuoti, apmąstyti ir fantazuoti... Tai, kas hipotetiškai nuotraukose yra nebylaus, ir sudaro trauką bei provokuoja.“
 
Susan Sontag

„Aš nežinau, kas yra gera kompozicija... kartais man kompozicija siejasi su tam tikru ryškumu, tam tikra ramybe, o kartais su keistomis klaidomis. Kartais pasitaiko teisingos, kartais klaidingos kompozicijos, o aš pati kartais mėgstu teisingą, o kartais klaidingą.“
Diane Arbus

Macuo Basio

Nenuleidžiam akių nuo mėnulio.
Pagaliau galim kiek atsikvėpt! -
Debesėlis užslinko.

Vertė D.Kajokas. "Senovės Rytų poezija", V., 1991