Kiekvieną kartą, kai tik atvykstu į Vilnių, visa ši man nekasdieniška daugybė, pirmiausia, žmonių daugis, sušvirkščia į mane kažin kokios medžiagos, kuri verčia mane galvoti apie kiekvieno žmogaus pakeičiamumą ir nebūtinumą, o taip pat prigimtinį amoralumą. Tačiau galbūt tai kyla iš kažkokio mano vidinio poreikio pateisinti savo savijautą, jog būtent tokia ir jaučiuosi. Ypač čia, Vilniuje: esu nebūtina, pakeičiama, amorali, nuolat įsibvaizduoju savo ranką ant kokios nors gražios moters pilvo, ant daugybės pilvų. Kodėl ant moterų? Galbūt ši amoralumo dozė staiga pažadina postūmį link tabu ribos. O galbūt todėl, kad moterų pilvai labiau panašūs į švelnius vaikų pilvus.

Našlaitės klomobose čia viskuo - o ne kažkuo - primena kačiukus.

Jehuda Amichajus

Žmogui gyvenant

Žmogui gyvenant nėra tiek laiko,
kad viskam užtektų laiko.
Ir nėra laiko, kad būtų laiko
visokiems troškimams. Ekleziastas
nebuvo teisus, kai šitai kalbėjo.
Žmogui tenka mylėti ir neapkęsti
vienu ir tuo pačiu laiku.
Tos pačios akys verkia ir juokias,
tos pačios rankos privalo
išmėtyti akmenis, surinkti akmenis,
mylėti kariaujant ir kariauti mylint.
Neapkęsti ir atleisti, atminti ir užmiršti,
tvarkyti ir velti, valgyti ir virškinti viską,
ką ilga mūsų istorija pridarė
per tokią daugybę metų.
Žmogui gyvenant laiko neužtenka,
ir kai jis pameta, jis ieško,
ir kai jis randa, jis užmiršta,
ir kai jis užmiršta, jis myli,
ir kai jis myli, jis ima užmiršti.
O dvasia jo mokyta,
o dvasia jo profesionali,
ir tiktai jo kūnas mėgėjiškas,
visą laiką. Stengiasi ir klysta,
nepasimoko ir painioja
apsvaigęs ir apakęs nuo malonumų ir skausmo.
Rudenį mirtis lyg vaisiaus mirtis –
raukšlėta, savęs kupina ir saldi.
Lapai džiūsta ant žemės,
plikos šakos jau rodo tenai,
kur viskam užtenka laiko.

Iš ivrito kalbos vertė Alfonsas Bukontas

Gražu yra tai, kas pamačius patinka.

Tomas Akvinietis

8

(...)

Jei nesančių šalių žemėlapį atsiversi,
pamatysi, jog jis spiralės pavidalo.
Pati save juosianti linija,
vedanti lig įsivaizduojamo centro. Taip
reikia eiti per miestus.
Pykinimas ir svaigulys, pametus pradžios
ir pabaigos taškus. Žinoti, jog centras -
tai naujas posūkis. Užpildantis tuštumą.

(...)

Iš Vidurio Europos elegijų. Xavier Farre (Katalonija)

Vertė Andrius Stasiulaitis

Rytoj iškeliauju į Afriką. Ta proga prisiminiau, jog turiu retą krikšto vardą Afra, kuriuo vienas žmogus mane nuolat vadina.

Ar vadina/vadins Dievas? Ar tai nutiks Afrikoje? Ar Dievas yra?

Viešpatie...

į žmones ir žmonėmis.

R A Š Y T O J Ų  K L U B A S  K V I E Č I A
2008 m. balandžio 22 d. /antradienį/ 18 val.

Saros Poisson esė knygos „Čiupinėjimo malonumas“
pristatymas

ir

autorinės fotografijos parodos
„Nulių glostymas“
atidarymas

Kartu su autore dalyvaus
kino ir fotomeno kritikas Skirmantas Valiulis
filosofijos daktarė prof. Jūratė Baranova
rašytojas Andrius Jakučiūnas
rašytojas, kunigas Skaidrius Kandratavičius
leidyklos Tyto alba lietuvių literatūros projektų vadovė Aušra Karsokienė


K. SIRVYDO G. 6, VILNIUS

Sara Poisson
R A Š Y T O J Ų  K L U B A S  K V I E Č I A
2008 m. balandžio 22 d. /antradienį/ 18 val.

Saros Poisson esė knygos „Čiupinėjimo malonumas“
pristatymas

ir

autorinės fotografijos parodos
„Nulių glostymas“
atidarymas

Kartu su autore dalyvaus
kino ir fotomeno kritikas Skirmantas Valiulis
filosofijos daktarė prof. Jūratė Baranova
rašytojas Andrius Jakučiūnas
rašytojas, kunigas Skaidrius Kandratavičius
leidyklos Tyto alba lietuvių literatūros projektų vadovė Aušra Karsokienė


K. SIRVYDO G. 6, VILNIUS