Vilnius

Kiekvieną kartą, kai tik atvykstu į Vilnių, visa ši man nekasdieniška daugybė, pirmiausia, žmonių daugis, sušvirkščia į mane kažin kokios medžiagos, kuri verčia mane galvoti apie kiekvieno žmogaus pakeičiamumą ir nebūtinumą, o taip pat prigimtinį amoralumą. Tačiau galbūt tai kyla iš kažkokio mano vidinio poreikio pateisinti savo savijautą, jog būtent tokia ir jaučiuosi. Ypač čia, Vilniuje: esu nebūtina, pakeičiama, amorali, nuolat įsibvaizduoju savo ranką ant kokios nors gražios moters pilvo, ant daugybės pilvų. Kodėl ant moterų? Galbūt ši amoralumo dozė staiga pažadina postūmį link tabu ribos. O galbūt todėl, kad moterų pilvai labiau panašūs į švelnius vaikų pilvus.

Našlaitės klomobose čia viskuo - o ne kažkuo - primena kačiukus.