Nuo tada, kai lioviausi tylėjęs, jaučiausi laisvas kalbėti bet ką

Samuel Beckett. Neįvardijamasis. Rietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007.

p. 81. Ar visame tame, ką aš kalbu, yra bent vienas mano žodis? Ne, aš neturiu balso, šiuo klausimu aš neturiu balso.

p. 85. Beasmenio ir nešališko protavimo džiaugsmai, kuriuose išnyksta laikas, - kitiems, ne man.

p. 88. Anie lėkte lekiantys, šuoliuojantys laikai – tie patys, kurie miegojo. Ir ta tyla, ant kurios jie tuščiai loja ir kuri vieną gražią dieną vėl bus atkurta,- toji pati, kaip ir anksčiau.

p. 89. “Jiems pernelyg sunku įtikti, jie per daug reikalauja.  Jie nori, kad kai klausausi kalbant apie dangų, man skaudėtų sprandą,- toks nenuginčijamas gyvybės įrodymas.

p. 91. Dvi skylės ir viduryje aš, šiek tiek pridusęs.

p. 99 (...) reikia vengti painiavos laukiant, kad viskas susipainios.

p. 115. Taip, akis tai pramoga, ji verkia dėl menkiausios smulkmenos, visi „taip“ priverčia ją apsiverkgti, „ne“ irgi, o ypač „gal“, ir viso to padarinys – stulbinančių pareiškimų pagrindas ne visada sulaukia dėmesio, kurio jis nusipelno.

p. 118. (...) tačiau atėjo mano eilė, manau, aš irgi turiu teisę būti pripažintas neįmanomu.

p. 129. (...) mano riksmai liausis, retkarčiais, aš liausiuosi rėkęs, kad pasiklausyčiau, ar niekas man neatsako, kad pasižiūrėčiau, ar niekas neateina, o paskui eisiu, užsimerksiu ir eisiu, šaukdamas, šaukti kitur.

p. 130. (…) reiktų savęs paklausti, ar visa ta gyvenimo ir mirties maišalynė jiems nėra absoliučiai svetima, lygiai kaip ir man.

p. 133. (...)aš esu žodžiuose, aš sudarytas iš žodžių, kitų žmonių žodžių (...)

(...) tos veiksmažodžio dulkės, neturinčios pagrindo, neturinčios dangaus, kur išsisklaidytų, susitinkančios, kad pasakytų, bėgančios viena nuo kitos, kad pasakytų, jog aš esu visos jos, tos, kurios susijungia, tos, kurios išsiskiria, tos, kurios nieko nežino vienos apie kitas (...)

p. 137. (...) tačiau gali savęs paklausti, kodėl tas laikas nepraeina, paprastų paprasčiausiai, neregistruotas, pro šalį (...)

p. 141. (...) nieko negirdėti, girdėti tik ilgas negyvo vandens ir purvo pasibučiavimas (...)

p. 146. Nuo tada, kai lioviausi tylėjęs, jaučiausi laisvas kalbėti bet ką.

p. 154. (...) kitur aš niekad nebuvau, čia – mano vienintelis kitur (...)

p. 155. (...) aš, niekas, sena purvynė, kurią turi maišyti amžiais, dabar tai jau purvynė, o ką tik buvo dulkės, matyt, palijo.