Apie ribas ir paslėptumą (Dievo paslaptis?)

p. 179.  Kantas teigia, jog pats Dievas išmintingai apribojo mūsų kognityvinius gebėjimus (pavyzdžiui, padarė noumenų sritį mums neprieinamą), kad įgalintų mus elgtis moraliai – ne tik Kantas, bet ir Pats Dievas buvo priverstas “apriboti mūsų žinojimo horizontą, kad paliktų vietos moralei”.

p. 182. Nors Kanto radikali besąlygiško įsakymo etika paprasgtai yra ;priešpriešinama Aristotelio nuosaikaus mato etikai, vengiančiai kraštutinumų, čia, šioje tinkamos etinės nuostatos sampratoje (kuri ragina vengti kraštutinumų, kai tiesiogiai pasineriama į patologinį empirinių objektų universumą, lygiai taip pat vengti tiesioginio mirtino panirimo į neįmanomą noumeninį Daiktą), aptinkame netikėtą aristotelišką Kanto filosofijos aspektą. Daug gilesniu lygmeniu nei jo liūdnai pagarsėjęs moralinis rigorizmas Kantas iš naujo teigia tinkamo atstumo etiką, svarstymų ir savęs apribojimo etiką, vengiančią gundymų „eiti iki pabaigos“. Tiriamas šiuo kantiškuoju aspektu Lacano teiginys ne pas ceder sur so desir (etinis paliepimas neatsisakyti savojo geismo) jokiu būdu netoleruoja savižudiško, atkaklaus prisirišimo prie Daikto; priešingai, jis reikalauja išsaugoti ištikimybę geismui, patvirtintą Įstatymo, ir išlaikyti minimalų atstumą Daikto atžvilgiu – ištikimi geismui esame tuomet, kai išsaugome plyšį, palaikantį geismą, plyšį, kurio dėka incestinis Daiktas visiems laikams išvengia subjekto gniaužtų.

p. 183. Panašiai kaip nelaimingas pasakotojas iš Poe teksto „Nusileidimas į verpetą“, kuris, išlikęs po laivo katastrofos, laikydamasis nuolaužos ir mikliai ja laviruodamas, sukasi verpete ir stebuklingai išvengia praryjamas gigantiškos jo akies, postmodernistinis subjektas turi išmokti gudtybės išgyventi radikalios Ribos patirtį, suktis aplink mirtiną bedugnę ir likti jos neprarytas...


Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet neišdrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.