Apie maišto malonumą ir rašymo narcisizmą

Julia Kristeva. Maišto prasmė ir beprasmybė. Charibdė, 2003.

p. 12. (...) laimė pasiekiama tik maištaujant. Nė vienas iš mūsų nepatiria malonumo nesusidūręs su kliūtimi, draudimu, valdžia, įstatymu, kurie leidžia mums save įvertinti, pasijusti autonomiškais ir laisvais. Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis.

p. 22. Literatūros maištas nėra nei teisingas, nei klaidingas, o tikroviškas, teigiama jau Aristotelio Poetikoje.

p. 31. Viena priežastis, kad esame nepajėgūs simboliškai maištauti galbūt yra ta, kad valdžia, vertybė ir įstatymas tapo tušti, nepastovūs.

p. 32. Todėl mažiausiai dėl dviejų priežasčių tokiomis aplinkybėmis maištas tampa problemiškas. Viena siejasi su draudimo netvarumu; kita – su tuo, kad maišto galimybė apima mūsų nejuntamą pasitenkinimą, nes asmuo, kuris jį patiria, išskaidomas į organus ir vaizdinius. Šios naujos sielą smukdančios ir pamatus griaunančios negalios verčia užsisklęsti už pasyvumo ir dejonės.

p. 34. O jei draudimui galas, jei vertybės prarado prasmę, jei galia nebeapčiuopiama, jei nevaržomai rodomas palaidumas, visur skleidžiama bei mielai priimama pornografija, tuomet kas gali maištauti? Ir prieš ką? Kitaip tariant, šiuo atveju būtent įstatymo/pažeidimo dialektika pakliūva į keblią padėtį, jai gresia pavojus kauptis tam tikrose represyviose erdvėse, kaip antai islamo pasaulyje ir jo fatvose.

p. 64. Naujo objekto, kuris nėra nei mama, nei tėtis, nei įsčios, nei jo paties kūnas, o dirbtinis, vidinis objektas , kurį Narcizas geba sukurti: jo paties reprezentavimai, kalba, garsai, spalvos ir t. t.

p. 88. (...) rašymo patirtis ne tik perkelia ar perrašo meilės vyksmą kalba, bet gana dažnai jį pakeičia, jei nepranoksta. Rašymas kaip edipiškos organizacijos įgyvendinimas yra maišto pralaimėjimo ir jo atnaujinimo pripažinimas: galbūt tai ir yra vadinamos „sublimacijos“ paslaptis.

p. 93. Kalbos atradimas susijęs su poreikiu tam tikra prasme atsitraukti nuo libido objekto atžvilgiu: „aš“ neįsivaizduoju įsčių, mamos, „aš“ randu savo gebėjimą kurti ženklus. Šiuo atveju susiduriame su gimstančio intelektualiu pasitenkinimu, itin svarbiu momentu, kurį pratęsia sublimacija, bet kokios kūrybinės veiklos, pavyzdžiui, meninės, pagrindas.