Kiek mažai iš tų, kurie ėmėsi
kilnaus rašytojų ir mąstytojų amato,
ištempia lanką ir pakelia balsą,
daug dažniau jie tempia niūrų karutį
mažų nusipenėjusių mechanikų,
mojuojančių bombomis,
kai mums trūksta pasaulio,
vėliau įžeidinėja vargą
garbindami savo nutylėjimus...

Kai reikia tiesiog įvardyti,
kad ryšys sieja raketą orbitoje
ir užprogramuotą ovuliaciją,
suskaldytą atomą ir sušaldytą spermą,
teroro nelygybę ir embrionų atranką,
ir kad nelaimė kraunasi dorybės patentus,
pasauliui panašėjant į viešbutį šunims;
ir dar pasakyti, kad žodis,
atsiduodantis eilėraščiui,
nėra gyvas vien jausmu
ir niekada nepasiduoda pasitraukdamas iš viešumos,
kad gaištų laiką nebūčiai.

Tegu tad rūsčiai skamba balsas,
kad visas apmaudas būtų išlietas
ir laisvame balso skambėjime
neliktų nė pėdsako pasibjaurėjimo, tik įsiklausymas,
pastatantis mus į kelią mūsų pačių link
ir link pasaulio – pažado, kurį mylėti reikia –
kad rinktumės gyvenimą ir kad gyventume,
mes ir mūsų vaikai.

Pascal Riou