birželinis

gal aš ir nekalta, kad nemokėjau tavęs užauginti tokio,
nuo mirties apsisaugančio, tik pinavijų žiedais apsipynusio
ant svetimo kelio... nes nebuvai man sūnus, o tik brolis
į sausį nutolęs, į sniego tirštumą, gal todėl  - nepasiekei laužų
ir rasose besimaudančių laumių. būčiau likus tavo jaunumo,
visad randanti pėdas į jaunatį tolstančias savom susidėti..
gal viskas atvirkščiai turėjo būti?.. gal ir bandžiau,
bet tik tada atsiuntei man kylantį kūną ir kraują,
kai nebegalėjau pasirūpinti tavimi, o tu manimi - vis dar.
todėl atsiuntei tai, kas geriausia, ką buvau  pramiegojus
šitiek nelaimingais apkiautimais palaimintų metų.
nemokėjau tau pėdų palikti, anei duonos trupinių,
bet vakar išgirdau tolimą prakeiksmo aidą,  griaustinį
svetimos giminės ir priežaščių, kurių jau nebesurinksiu
į amžinai atsidalinusias pintines. viena išėjo su Jonuku,
o kita liko Grytutei. taip ir pasiliksiu ją tuščią baimėje,
kad ir vėl nemokėsiu apsaugot tavęs nuo pasaulio,
prakeiksmų ir birželio nakties, joje besisupantis kūdiki,
gražusis vaike, kuris užaugai už mane protingesnis
ir kurį vieną giminėj temylėjau iki išmokau iš naujo.
plaikstos naktis ir atradimas, kad ne visos kaltės prisiimtos-
mano. mano dalinis sūnau, mano broli, mano vandeni,
tavo akys po medžiais kaštonų rudenį vėl žiūri į mano akis.