„kvepintojai“ ir „degintojai“, nors galėtų būti ir Alyvos

pavasarį visi kėsinasi į alyvas, visiems jų reikia.
vieniems padegt, o kitiems iškvepint.
tie, kurie kvepina, susėda vakarais ir bazarina
taip, kad net protezai krinta. pataiko ant degintojų
nuogų pilvų, cigarečių nepabaigusių degti,
auskarų bamboj,  liežuvyje. pastarieji kartais net susipina -
tų ir anų, degintojų ir kvepintojų. tada kyla karas.
ne pirmas ir ne pasaulinis ir  baigiasi tuo,
kad pašvinkusia alyva naktį apipilamos alyvos
ir sudeginamos iki pamatų – paties pavasario.
tada tenka įsikišti Aukščiausiajam ir ant jų,
eilinį kartą, sukurti neeilinę  vasarą, nes nei degintojai,
nei kvepintojai Iki šiol nieko geresnio nesugalvojo.
o jei ką kartais, tai tik š. k. iš po nakties ant buvusio
krūmo alyvų. nebeturim mes alyvos, žmonės, nebeturim.