pavasarį visi kėsinasi į alyvas, visiems jų reikia.
vieniems padegt, o kitiems iškvepint.
tie, kurie kvepina, susėda vakarais ir bazarina taip, kad net protezai krinta. pataiko ant degintojų
nuogų pilvų, cigarečių nepabaigusių degti,
auskarų bamboj, liežuvyje. pastarieji kartais net susipina -
tų ir anų, degintojų ir kvepintojų. tada kyla karas.
ne pirmas ir ne pasaulinis ir baigiasi tuo,
kad pašvinkusia alyva naktį apipilamos alyvos
ir sudeginamos iki pamatų – paties pavasario.
tada tenka įsikišti Aukščiausiajam ir ant jų,
eilinį kartą, sukurti neeilinę vasarą, nes nei degintojai,
nei kvepintojai Iki šiol nieko geresnio nesugalvojo.
o jei ką kartais, tai tik š. k. iš po nakties ant buvusio
krūmo alyvų. nebeturim mes alyvos, žmonės, nebeturim.
Supratau kaip bazarinimų ir karų pratęsimą. Nors tuos dalykėlius reiktų sumesti bazarintojams pro langus. Uždūminti. Ir nerašyti tokiems eilėraščių.
Išplakti geriau.
Na, čia vienam kūrinio gražumas atsiveria, kitam lieka pasislėpęs, nes ne kiekvienas yra regintysis. O kai kam reikia iki to regėjimo pribręsti dar...o Aukščiausiasis žiūri žiūri ir įsikiša ...Būsiu iš tų neregių, nes nežinau ar teisingai supratau:)