Yra ne tai, kas yra

Ar yra miestai? Laukai ir pievos?
Vienas karkvabalis užsilikęs iš vasaros?
Boružių ordos, vištos, triušiai??...
Čepucha. Nieko nėra.
Tokie dalykai net neegzistuoja.
Yra tik ligoninės.
Pasivaidena kartais
Tvarsčiai ir jų kvapas
Praeinant pro šalį,
Prasilenkiant, lendant
Pro rudens plyšį,
Paralelines realybės duris,
Kuriose užstrigęs veidas –
Tu nueini, o jis ir pasilieka
Mirtyje, nebūtyje, nebuvimuose,
Žinojime, kad matai paskutinį kartą
Pamatytąjį pirmą. Ir niekam nepasakysi,
Nes nieko nepakeistum, nes nepažįstami.
Banga kyla, banga leidžiasi.
Taip eina, žinai, jau matyti,
Sutikti, bet kur ir kada,
Kokiuose, po velnių, gyvenimuose??..
Kam tai svarbu, supranti tik tiek,
Jog kažką supranti, supratai –
Viskas ne taip kaip atrodo,
Burokai ir karvė, miestas,
Netgi tas negras su dredais
Neseniai atsiradęs.
Visi žiūri kitokiomis akimis,
Jei tik kitaip į juos pažvelgi.
Štai ir dabar – sninga,
O kartais išsigudrina lyti,
Nors nieko nėra, oras tuščias
Kaip išseparuotas pienas...
Tik vakar buvo. Rūkas. Mačiau.