Marso Šviesa 4-5

Beveik pjesė, nes viskas beveik.

VEIKĖJAI:

Terė Sita – plačių pažiūrų, jauna mergaitė ne tik raudonais bateliais, be ir raudona bliuzele
Taka – vidutinio amžiaus jaunuolis plius – imbierinis, kurio temperatūra 36, 66 ar šiaip matuosi, ar taip
Dr. Janson – vyras, nežinomos specializacijos gydytojas plius - kartais, nežinia kur ir kaip, ilgam dingstantis
Ana sūpynėse - Terė Sitos motina, jautrios sielos rašytoja, priklausoma nuo meteorologinių sąlygų
Kitkis – Galaktas  ir visai ne dėl to, kad turi septynis klonus.
Begemotas – gyvūnas apsimetantis minkštu ir pūkuotu, nors iš tikrųjų yra Katinas su labai teisingai, bet ne visiems suprantamai išreikštu humoro jausmu
Šnekorius – Terės Sitos brolis, įvairių sambrūzdžių ir draugijų narys bei ligoninių priešas
Visžalis augalas vazone – tiesiog augalas, žolingas labai, besiplėtojantis nesulaikomai
Balsas – įtariama, kad tai Valko balsas, bet su palaipsniui pakylančiais ir kitais įtarimais, vienok...
Praeivių šiuokart nėra, vietoj jų:
Paukštis – Terės Sitos dėdė pagal motinos Anos tai sniego, tai ledo sūpynėse, liniją

Ketvirtas ir iškart po to penktas veiksmas, nes taip reikia

4

Erdvėlaivio vidus prisipildęs neaiškios kilmės, melsvo pobūdžio, dūminę konsistenciją primenančios medžiagos, kuri tvyro pakibusi maždaug pusės žmogaus ūgio aukštyje. Jos centre spalva intensyvesnė, - į pašalius blykšta. Perpendikuliariai šiam reiškiniu matomos nuolatinės lyg žaibo iškrovos, labiau raudonos nei violetinės spalvos.
Pagrindinio liuko durys vos pastebimai praviros.
Po visą patalpą išsimėtę, taip pat iš pirmo žvilgsnio nelabai pastebimi, astronautų kūnai. Jų gyvybinės funkcijos nenuspėjamos.

BALSAS. Marso laikas, penkių valandų aptakumas. (Sulig tais žodžiais nutrūksta „žaibų iškrovos“)

TERĖ SITA (pašokusi kaip spyruoklė). O, jau Marse?

Pamažu, lyg koks mamutas, iš neaiškios kilmės daiktų ar nuolaužų krūvos išsiraito Taka.

TAKA. Labas rytas, kas pas tave darosi su manacija?

TERĖ SITA. Imbierini, spakajniai, manai buvo praeitoje serijoje. Klausiau ar mes jau Marse?

TAKA. Matai, aš ir šiaip gyvenu Marse, kuris labiau miręs ir gan negyvas.

TERĖ SITA. Vau... ale koks tu protingas, Imbieružėli mano. Tikras astronautas. Bet ar mes jau Marse, kas man atsakys pagaliau?

BALSAS. Į kurį klausimą negavote atsakymo?

TAKA. Marse erdvė – Šengeno.

ANA SŪPYNĖSE (nežinia iš kur staiga pakirdusi). Taip, dukra, taip.

Kol Terė Sita svaigsta iš laimės išgirdusi šią žinią, jai už nugaros pasirodo Šnekorius.

ŠNEKORIUS. Labas, Tetulyte, pasiilgau Jūsų.

TERĖ SITA. Ko tu čia man sniežkas į langus mėtai?! Man tik dvylika!

ŠNEKORIUS: Atsiprašau, sveiki iš naujo, turiu problemų, atrodo be ligoninės neapseisiu. Traukia į lovą prie moterų ir tiek, bliamba.

TERĖ: Kosminis seksas nesiskaito. Čia tas pats, kas virtualus. Blam blam blam.

ŠNEKORIUS. Oi. Lengviau pasidarė, tik vat nežinau nuo ko. Ar kad aš ne žydras, ar kad Tu alkana...

ANA SŪPYNĖSE (susirūpinusi dėl dukros dorovės) Čia jau jūsų įsivaizduojamo konteksto aptarinėjimas, o tai manęs nedomina. Yra elementari logika ir taisyklės. Kai nusiraminsite – apgalvokite tai.

Neaišku, ar nesusilaikęs, ar iš viso nesilaikęs, savo trigrašį tuo klausimu įkiša ir Taka.

TAKA. O Taka yra toks bjaurus parazitas, kuris daro tai ką nori... (labai reikšmingai patyli ir tada tęsia) ir kartais tai, ko nenori – bet už atitinkamą materialinį atlygį.

ŠNEKORIUS. O su taburete tikriausiai niekas nesigautų... Nebent prieš tai sulieknėčiau.

ANA SŪPYNĖSE (aiškiai ne taip supratusi Šnekoriaus pareiškimą). Nenoriu būti skiemenuojama.

TERĖ. Hmmmm... gal ir man jau laikas įsigyti lėliuką???

ŠNEKORIUS. Kiaušinius geriau gerk. PO tokio skrydžio pats tas.

ANA. O kur tas Augalas? Tas Terės dėdė? Kodėl jos neprižiūri? Su kuo dabar mano dukrytė žais? Ką skabios? Iš kur gausim žolytės?!

TERĖ. Krūmas sužolėjo ir liko Žolėje. Be to jis netikras dėdė, o tik dėdė pašalaitis. Dabar aš turiu Paukštį. (Dairosi po laivą šaukdama) Kur tu, dėde Paukštužėli, įsisesinęs mano mamuką?! Skrisk čia, niekur nebedingsi, giminausimės!

Visų giliam nustebimui iš vienos juodos pakampės atskrenda juodas Paukštis ir nutupia ant taburetės. Tupi oriai kaip koks princas tik dar be pabučiavimo.

BALSAS. Jeigu jūs pasiklydote, tai adresas yra http: //www. luomas. lt/

PAUKŠTIS. Nepasiklydau, tik ankščiau buvau pas Elenytę vietoje dvylikos, o dabar pas Terę vienas, bet ji – kaip dvylika.

TAKA (aiškiai susinervinęs deklamuoja nei šį, nei tą).
Pabraidysiu po vyno upelių žaras,
Kurios kartais primena kraują
Nuskęs ten laikas, nebeatrast,
Bet iš ryto ateis vėl naujas...

BALSAS. Drįstu pastebėti, kad laikas niekada neateina, jis tik praeina ir viskas.

TERĖ. Jeigu jūs Balsas, tai parašykit sekančią pjesės dalį ir paaiškinkit, kur dingo visi kiti – Begemotas, Kitkis ir  Dr. Jansonas.

TAKA su ŠNEKORIUM duetu. Ir Daktaro lagaminėlis!

BALSAS. Balsas ne mano, o Valko.

ANA SŪPYNĖSE. Mi Sol Ut. O galima likusius Begius mylėt? Seseriškai...

TERĖ. Mamai reikia daktaro... Čia, matyt, dėl tų dūmų. Kas prirūkė?! Kur Begemotas?! Nes Kitkio ir taip niekada nėra kai reikia.

ŠNEKORIUS. Mano nuomone, esate jautrus ir sąžiningas žmogus, todėl pasakysiu... – rytojaus nesulauksime, matyt mes iš tų žmonių, kuriems ta akimirka neduota... Pasigendu įkvėpimo. Visada man tai yra sunkiausia. Pats procesas – tik juokas. Kitkis sakė, kad negalima išlipti... Begemotas jau turbūt Marso kanjonuose. Iš ten ir tie dūmai. Dabar mes visi mirsim.

VISI. Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!

BALSAS. Paskutiniu savo pasisakymu pasirašėte sau mirties nuosprendį – esat kosminiai troliai ir nieko daugiau.

ANA SŪPYNĖSE (aiškiai įsižeidusi dėl tokio pareiškimo). Vyniotiniu tamstos nevadinsiu.

BALSAS. Viskas niekada nebūna gerai, ką tik tai dar labiau paaiškėjo.

Visuotiniu sąstingiu ir ištįsusiais veidais baigiasi ketvirtoji dalis.

5

Visuotiniam sąstingy ir ištįsusių veidų akimirkos epochoje, iš už stalo,  uždengto ilga, net iki pat žemės staltiese, mereškuota mažais skafandriukais, išlenda Begemotas ir įsispokso į ant taburetės tupintį Paukštį.

BEGEMOTAS. Iš kur tie naujokai?
Jie juk neįlipo?
Chi. Reikės nuskabyti.

(Tada prieina prie Paukščio ir pakiloja jo sparnus už galiukų aukštyn žemyn, skaičiuodamas viens-du. Supykęs paukštis nuskrenda nuo taburetės į tamsų pašalį)

ANA SŪPYNĖSE. Kokia laimė! Begis tikrai moka sutaisyti ir išskleisti sparnus kitiems! Yeaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!

BALSAS. Nereikia nieko skabyti. Raskite kitų užsiėmimų. Jūsų tai neliečia.

BEGEMOTAS. Jau Marse? (Terei) Nu, sušlapo raudoni bateliai? (Visiems) Kaip pas juos reikalai su pandom?

BALSAS. Saliut, pameni, kažką apie vilko guolį kalbėjom?

BEGEMOTAS. Tai Kitkio nebėr? O iš kur tie dūmai?

ANA SŪPYNĖSE. Matyt šį kart negrįš.

ŠNEKORIUS. Manėm tu buvai išlipęs, vaikščiojai po kanjonus ir prinešei tų dūmų. Dabar visiems bliamba. Net Balsas  patvirtino. Kitkis buvo liepęs neišlipti.

BEGEMOTAS. Kitkits kalba kaip Volandas. Nevaikščiojau, tik paskraidžiau virš kanjonų, va ir liukas dar atidarytas liko... smigau kažkaip tuoj po to.

VISI. Duryyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyys! (Pripuolę, vos ne kaktomuša, uždaro pagrindinį liuką.)

VISI (Begemotui). Kaip tu galėjai?! Mes juk komanda!

BEGEMOTAS. Prisvilo blynas ir nutarė, kad geriau tegu bus rutulys chi chi chi.

TERĖ SITA. Begemotuk, ar nematei to fliuksuso Kitkio šlitinėjančio po Marsą.

ANA SŪPYNĖSE. Gi turi jis kažkur maitintis, kaip sakai?

ŠNEKORIUS. Galėtų jau ir grįžti, o tai aš jau pajutau progresuojančią depresiją ir trauką į suicidą.

TAKA (neabejodamas). Erdvė ten Šengeno?

BALSAS. Mes jums uždavėme klausimuką negudrų ties penktu veiksmu. Gal galite atsakyti visiems, arba neatsakyti niekam?

BEGEMOTAS. Marse drėgna. Sniegas šviežias ir pripėduotas neaiškaus gyvūno. Pėdsakai maži, tai spėju, kad Kitkio. Chi. Šiuolaikiniai kenkėjai atsparūs šalčiams.

TAKA. Ot duodi... kenkėjais nelabai domiuosi, bet jei kuo kitu... Žemėje yra „Merlot – Shiraz“ tokiuose deformuotose buteliuose – kam patinka natūralus skonis – neblogai ir pigu.

ŠNEKORIUS. Kur Daktaro lagaminėlis?

VISI. Ir Daktaras???!

Staiga, visai ne laiku ir ne vietoj, pro iliuminatorių iliuminuojasi Kitkits.

KITKITS. Kukuruku!!!

BEGEMOTAS. Pagal paskleistus decibelus, akivaizdu, kad maitinosi ne dobiliukais ir gėlytėmis.

KITKITS. Uztsimaniau valgyti! Mirtsiu dapar pe maitsto!

ANA SŪPYNĖSE (gailiai, bet kartu ir labai gudriai).  Gal jam duoti to vyniotinio...?

BALSAS. Jūsų apeliacija jam tik kenkia. Tema baigta.

KITKITS. Autsits patraukytsiu!

BEGEMOTAS. Kitki, negi tu nežinai, kaip išvynioti kopūstą? Baik tu nepatikės Begemotas...

ŠNEKORIUS. Esu nusivylęs siaubinga Begemoto pasakojimo biurokratija. Papasakok tu, Kitki, kaip Marsas, paklausyčiau. Ar mums tikrai negalima išlipti pasižiūrėti?

KITKITS. Ne ne ne, niekada! Tada tektų vitsuts atiduoti į zoologijots tsodą kai grįztume. Na, Martse lapai tsavotitska, pitskutį patspardziau arkliatsūdziuts ir grįžau, nets laikats valgyti, kukuruku! Galit duoti tsilkėts, latsinių ir tsokolado, taip, ou yets!

BEGEMOTAS. Šokoladas tik simbolis. Pvz. kai išnyko šokoladas, visuomenei buvo pateikta, kad jo niekada ir nebuvo, nes niekas negali išnykti...

KITKITS. Pet Jantsonats itsnyko, taip??? Jūts jį itsiliuminavot pro  langą, taip? Nets anktsciau, dar per tskrydį, ats its anaputs liuminatoriauts jį maciau!

VISI. Ką???! (Puola ieškoti Dr. Jansono. Tik Paukštis tupi kampe aukštėliau ir rūko. Kitkis jį stebi).

KITKITS (niurna sau po nosimi). Ir kodėl tats Pauktstits rūko?... Ptf tietsiog tsu pim pim. (Paskui šaukia kitiems) Ar radot???! Ats jo jau patsiilgau!

BEGEMOTAS. Ne, bet nusivylimai, tai būdas eiti į priekį.

ANA SŪPYNĖSE (pagaliau aptinka Dr. Jansoną ir dusina (gaivina?) bučiniais) O, Daktarėli, tamsta pats nuostabiausias daktaras pasaulyje, pats žaviausias ir pats mieliausias... Mua mua... mua.

DR. JANSONAS (atsimerkęs). Jūs rūkot, mieloji?

ANA SŪPYNĖSE. Ne ne ne! (Paukščiui) – Iš praeito pokalbio konteksto supratau, kad jums kritika nepriimtina, bet dėl Dievo meilės, baikit čia rūkyti pagaliau! (Vėl Dr, Jansonui) – Ir daktarui reikia šilumos... nors kartais...

DR. JANSONAS... taip, šis pasaulis – dualistinis. Pilnai su jumis sutinku, mieloji.

ANA SŪPYNĖSE. Tau leidimas į sapną suteiktas...

DR. JANSONAS (supratingai šypsosi, po to atsisuka į Begemotą) – Begemotai, daktaro pagalbos nebereik? Pats prasitriezvinai?

(Į Šnekorių) – O jums, kaip vyras vyrui – tamstai skubiai reik jaunos, kojomis ligi pažastų, krūtine, lyg prinokę granatai... Mygom parskraidins iš Marso.)

(Į Terę) Nugirdau, negaluojat? Hmmmm... Statysimės klizmą.

(į Taką) Niekas nepadės – teks nuleidinėti kraują.

(į Kitkį) – ir nieko nežinau apie tą lachūdrą Kitkį, tik pamenu, kaip spygavo – niekada man meilės nebus per daug...

(žiūrėdamas į Paukštį) – nematau savo brangiojo don Kichoto iš Vazono, bet užtat miražuoja kažkoks tai Paukštis. Matyt tiesa tikrai gimsta ir egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visi žmogaus galvoje atsirandantys miražai yra tiesos. Nes Pilkoji karalienės draugė irgi, kaip matau, dingusi be pėdsako... O gaila, nebebus ko minkštai pagnaibyti... Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. A?

TAKA. Tramparaptaram, o kada nulipsim nuo tų Marso sūpynių ir gersim šampaną?

Daktaras Jansonas dairosi savo Lagaminėlio. Pagaliau drauge su visais jį pamato. Lagaminėlis guli parvirtęs ant šono, šiek tiek, o tiksliau – lygiai tiek atviras, kiek prieš tai buvo atdaras ir pagrindinis liukas. Iš jo sklinda keista mėlyna šviesa, labai panaši į erdvėlaivyje tebetvyrančią neaiškios kilmės ir konsistencijos medžiagą.

KITKITS. Uzdarykit lagaminėlį!!! Lagaminėlį greičiau!!!

DR. JANSONAS. Nesibaiminkit, jis ką tik prasidarė, lobotomijai užteks.

KITKITS. Patakiau Lagaminėlį!!! Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa... (Išsiiliuminuoja atgal pro iliuminatorių)

Vėl prasideda į žaibo išlydžius panašūs blyksėjimai. Marsą ir erdvėlaivį apgaubia klaikuma.

TAKA. (Drebančiu balsu). Dafai geriau kaip nors atgal. Nors varikliai ir neveikia... Beje, ar mes turėjom variklius, kas žinot?...

Po spengiančios tylos pauzės, paįvairintos tik  vis greitėjančių  išlydžių, į priekį išeina Begemotas, išbalęs kaip popieriaus lapas ir pradeda skaityti iš tuščio lapo.

BEGEMOTAS. Šviesos pluoštai prasisunkę pro degtukų tarpus surezga švytinčias kopėčias besileidžiančias į dugną. Viena koja persmeigia užmerktos akies voką, kita sminga į atmerktosios obuolį. Pirštais imu traukioti įtemptas šviesos stygas. Blizgios nuolaužos krinta į šulinio dugną, padengia veidą išsaugodamos mano paslaptį. Negrabiu rankos judesiu iš džinsų kišenės ištraukiu saują monetų. Gedėsiu taip kaip moku, mokėsiu tuo ką turiu. Į šulinį supilu monetas. Jos krenta aversu ir reversu, skamba sidabru, rangosi išdavystės nuojautomis.
pas mane nesninga. visiškas atodrėkis.
nuo stogų laša.
viskas bus gerai.

Melsvieji „dūmai“ sparčiai pripildo visą erdvėlaivį, sceną ir žaibiškai persimeta į salę -  stoja Mėlynoji Tyla.

Jai išsisklaidžius, scenoje pasimato erdvėlaivis ir aplink jį aiškiai atpažįstama Žemės atmosfera. Prie laivo stovi Visžalis augalas ir, vos atsivėrus laivo liukui, pradeda.

VISŽALIS AUGALAS. Dabar skrydžiai paversti vaikų žaidimu, kai vienas ar du astronautai gali nulemti skrydžio baigtį. O didelė dalis astronautų tampa nustumti nuo skrydžių, tai nors padarykime normalų BALSĄ, kad galėtų juo kalbėti ir kiti.
O apie šitą skrydį pasakysiu taip: įsivaizduokite seimo rinkimus. Seimas pasakytų taip – galės skristi tik tie, kurie padarys seimui kokį nors gerą darbą ir paskui vertinsime balais. Kas surinks tam tikrą balų skaičių, galės skristi. Turbūt visi nusispjautų ant tokio seimo ir skrydžių, niekas neitų ne tik to darbo daryti, bet ir skristi. Taip yra su šiais skrydžiais.

BALSAS. Girdėjau visus Tavo komentarus ir moku atmintinai.

VISŽALIS AUGALAS. Tau reiktų pas mano pažįstamo tarybinių laikų pulkininko žmoną pakliūti, išmuštravotų ir būtum auksinis. Nes iki pat šiol nesulaukiu atsakymo į savo, dar prieš pat jūsų grįžimą pateiktą klausimą, – KUR KĄ TIK DINGO VISI ŽIŪROVAI IŠ SALĖS???

UŽDANGA