užrašomi tik nesapnuotieji

sapnuoju savo protą,
apčiuopiamai apsireiškusį
tik vieną kartą gyvenime,
deja, tos akimirkos nepamenu.
vėjas šluoja lapus ir šlapinasi
rudeniu senas, nuspalvėjęs šuo.
dar gerai, kad ne katinas,
likčiau tada sapne sugniaužta
to vaizdo ir savo bejėgiškumo.
dabar gi, palaukiu atorėmiais
į kadais nukirstą klevą,
kol nutolsta pasąmonės pakraščiu
aplodamas proto langines
ir atsitiktinių praeivių nebuvimą.
be skėčio prieinu prie jo,
nes lietaus nėra ir nebus, tai tik sapnas,
ir klausiu, kodėl šitaip visada –
be jokių apsireiškimų jis klaidžioja
lyg įkliuvęs į spąstus tuokart
po savo pirmojo, galbūt sumeluoto?..
jis dar patyli, trumpai, iki nusileidžia
draikana neišsipildžiusio sapno
ir netikėtai suklinka.
tada prisimenu tą akimirką
ir pabundu jau žinojime.