Apie ginčą

p. 16. „Iš tiesų nei sakinio sandara nėra daikto sandaros apmato etalonas, nei sakinio sandara nėra vien daikto sandaros atspindys. Abi, sakinio ir daikto, sandaros drauge su savo ypatybėmis ir savo galimu tarpusavio santykiu kyla iš vieno primapradžio šaltinio. Bet kuriuo atveju, anksčiau pateiktas daikto daiktiškumo aiškinimas – esą daiktas yra požymių turėtojas – nors yra gerai žinomas, vis dėlto nėra toks natūralus, kaip save pateikia. Tai, kas mums pasirodo natūralu, veikiausiai tėra įprastumas ilgainiui susiformavusio įpročio, kuris tiesiog pamiršo tą neįprastumą, iš kurio jis kilo“.

p. 49. „Mes pernelyg lengvai iškreipiame ginčo esmę, nes jį sutapatiname su vaidu ar kivirču, todėl jį pažįstame tik kaip ardymą ir griovimą. Bet esmiško ginčo metu besiginčijančios pusės viena kitą pakylėja savo esmės įtvirtinimo link. (...) Ginče viena pusė iškelia kitą virš savęs pačios. Taip ginčas tampa vis aršesnis ir vis tikresnis, t.y. tampa tuo, kas jis ir yra. Juo labiau ginčas savo paties jėgomis pranoksta save patį, juo atkakliau kiekvienas besiginčijančių leidžiasi į vientiso priklausymo sau pačiam gelmę. (...) Kūrinio kūriniškas buvimas yra ginčo tarp pasaulio ir žemės vyksmas“.

p. 56 „Tiesos esmė savyje pačioje yra pirmapradis ginčas, kuriame ginčijamasi dėl ano atviro vidurio, kuriame buvinys įžengęs stovi ir iš kurio jis pasitraukia atgal į save patį“.

p. 57. „Laikyti pirmapradiškai reiškia: globoti“.

p. 66. „Ginčas nėra įtrūkis, toks kaip paprasčiausias plyšys uoloje; ginčas yra kiekvieno besiginčijančių priklausomybės sau-pačiam gelmė“.

M. Heidegger. Meno kūrinio ištaka: Heidegger/Gadamer. Meno kūrinio ištaka. Aidai, 2003.