Estetika, lyrika, filosofinė poetika

p. 114. „Taip Šliogeris ir Gaižutis siūlo atskirti estetiką nuo filosofinės poetikos. Pirmajam teorinė žiūra, kaip filosofinis požiūris, gimsta veikiama poezijos paprasto, aiškaus žodžio, priartinančio trapų daiktą ir atveriančio žmogaus tragišką šiapusybę. Lyrika, atvirkščiai, būdama įmantri jausmų raiška, tesanti genialus bevietis plevenimas. Estetika, pasak Šliogerio, siekia žmogišką kreiptį į daiktą paversti grynuoju santykiu, kur susitinka lyrinis plevenimas ir tokie mokslo objektai, kaip atominė bomba. Gaižučiui poetika nesuderinama nei su genijaus estetika, nei su institucine teorija, be to, ji imlesnė už estetiką naujiems meno atvejams ir atviresnė kitoms meno (filosofijos) šakoms.

Taigi filosofinė poetika, kitaip negu estetikos teorija, atvira naujiems atvejams, nors ji neiškelia visaapimančių grožio ar tiesos idėjų, t. y. kaip interpretacinė disciplina išlieka aplinkinis kelias. Drauge tai kūrybinė kreiptis, tragiška akimirksnio atpažinimo pagava, įtraukianti abi supratimo šalis atviram pasaulėvaizdžiui, apimančiam etiką ir religiją. Kaip tokia, ji nesuderinama nei su loginiu (estetiniu) redukcionizmu, nei su genijaus estetika: abu supratimo partneriai čia lygiaverčiai. Estetinių ribų peržengimas reiškia ir tai, kad menininkas priklausomas nuo visuomeninės aplinkos, kurioje maitinama jo pasaulėžiūra, ir tai, kad bet kuris visuomenės narys – toks pat svarbus meno dalyvis. Todėl filosofionė poetika – ir siauresnė, ir platesnė už estetiką: ji paremta žodiniu menu ir žodiniu supratimu, bet neapsiriboja estetinėmis (grožio, meno ir genijaus) kategorijomis“.

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.