Kultūros agresija. Kreiptis į Kitą. Veidas ir namai.

p. 137. „Pasak Baudrillardo‘o, jeigu eilės ir ką nurodo, tai kaskart niekį, nebūties elementą, nulinę reikšmę“. Poezijos pasitenkinimas kaip tik susijęs su begaliniu jos šifravimu. Gera poezija – tai „beprotiškas išbarstymas, netektis, reikšmės mirtis. Ir atvirkščiai, bloga poezija visada palieka kalbos likučius, kurie lieka neišmainyti, todėl slegia savo „neskaidraus diskurso materija“. Atrodo, kad prie apokaliptinės kultūros sampratos dera ir Baudrillard‘o poezijos teorija. Poetinė kalba įkūnija atotrūkį nuo realybės, vietoj tiesioginės nuorodos į daiktą ji nurodo savo uždarą pasaulį, kur atitrūkusios reikšmės laisvai mainosi ir dvejinasi teikdamos estetinį pasitenkinimą“.

p. 138. (Interpretuodamas Šliogerį) „Panašiai, pramogaudami ir kultūrindamiesi, naikiname „daikto būtį“. Vaizdiniui atsiskyrus nuo pasaulio, kai jį išstumia šis grynojo santykio „hoministinis pakaitalas“, pasaulis tampa „technologinio ir ideologinio perdirbimo medžiaga“. Tokį kultūrinimą arba pasaulio sužmoginimą lydi egologija ir ego teroras, nukreiptas ne tik prieš gamtą ir prieš Dievą, bet ir prieš asmenį, kai individas „išskaidomas į grynuosius santykius“, o „asmens sąvoka ir vaizdinys apskritai praranda ontologinę prasmę“. Taigi ir čia kultūrinimas siejamas su rasizmu ir agresija (svetimos nežmoniškos gamtos genocidas). Grynieji santykiai čia atitinka Baudrillard‘o ženklus be nuorodų. Kaip ir Baudrillard‘o atveju, grynieji santykiai tampa agresyvūs asmens ir pasaulio atžvilgiu: asmeniui jie nepripažįsta jokios autonomijos, o pasaulį graso sunaikinti fiziškai atomine bomba, kuri pati yra grynųjų santykių gniužulas“.

p. 139. „Taip atsiranda grynojo santykio stichija, kuri moksliniu prievartavimu ir pramoginiu vartojimu atsigręžia prieš patį žmogų, pažeidus trapią pusiausvyrą tarp būties ir niekio, fenomeno ir transcendencijos simetriją“.

p. 140. „Eliotas pažymi, kad poezijos funkcijos kito, kiekvienos epochos reikalavimai jai buvo skirtingi, nor juos iš dalies formavo pačių poetų naujos pažiūros. Kitaip sakant, poezijos paklausą formuoja visuomenė, o šią – „nauji“ poetai“.

p. 141. „Kultūra – žmogaus kuriamoji veikla – gali atsigręžti prieš jį patį, todėl klausimas apie poezijos vietą, skleidžiamas kartu su metaforos teorija, yra ir klausimas apie žmogaus vietą pasaulyje“.

p. 144. „Vadinasi, poetinė tapatybė steigiama tragiškai: ne tik todėl, kad tai teįvyksta akimirksniu (atpažinimo metu), bet ir todėl, kad tuo metu paneigiamas subjektas, pralaužus uždarą poeto pasaulį. Tačiau kartu tai labai dosni steigtis: ji atveria kūrybinį horizontą. Taigi metaforos tragiškas atrpažinimas žaidžiant neleidžia jos traktuoti kaip hiperrealybės dauginimą. Baudrilllard‘as to ir neteigia. Jis kritikuoja mūsų kultūros nereferencinį pobūdį. Tačiau atpažinimas, kurį suponuoja poetinis jausmas, yra dvejopa nuoroda: 1) į mūsų buvimą pasaulyje ir 2) į mūsų susitikimą su Kitu. Taip atsiveria ne tik ontologinis, bet ir etinis metaforos aspektas.

p. 145. “Grįžkime prie Levino. Ką reiškia jo „veido“, „pėdsako“, „namų“ metaforos? Veidu Levinas vadina „tai, kaip mums reiškiasi Kitas, peržengdamas Kito idėją manyje“.

(...) Pasaulio artumą Levinas išreiškia namų metafora. Namai ir sutelkia Aš, ir atveria Kitą kaip tik dėl žmogaus būtybės intymumo jame. Taip namuose paslapčiomis gimsta pasaulis“.

p. 146. „Moters veido švelnumas Levinui iškyla kaip begalybės geismas. Veidas – visada kito, savo veido nematome, todėl jis nukreipia ir perkelia iš ankštų savojo Aš ribų. Tačiau perkeldamas jis sutelkia: Aš susitinka su Kitu moteriškume, glamonei įgijus ieškos intencionalumą. Namai, atvirkščiai, išreiškia vidujybę, sankaupą, kreiptį savęsp ir atskyrimą nuo pasaulio. Tačiau namams intymumą kaip tik ir suteikia moteriškumas. Anot Levino, „atskyrimui būtina šviesa, spinduliuojama veido“. Todėl pasaulis gimsta namuose, bet tai vyksta paslėptu būdu, moteriškumui palaikant kreiptį į Kitą.“

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.