Valtelė

Irkluodamas žiopčiojai kaip žuvis,
kurią ruošeisi pagauti. Maniausi
atradusi drungną vietą, kurioje
įsteigtas beribis veidrodis. Įlaužta
tavo nosies pertvara buvo tobula
klaida, ją nepailsdama daugindavau
iš savo nosies. Ar ne ten vienas į kitą,
bežodžiame sakinio sukiny
skimbtelėjo tavo nebylumas ir
mano kur-
tu-
mas?

Kartais žvelgdavau į tave
iš žuvų ir žuvusiųjų pusės.
Galbūt tai buvo motinų ar tiesiog
moterų pusė, kurioje  gal-
va suprantama kaip moteriškoji
galo giminė.

Galva man visada buvo nelyginant
vaisius ar uždaras kiemas su bendru
pradžios ir pabaigos skiemeniu.
Dabar neprisimenu, apie ką
galvojau dažniau – barstomus
žodžius ar dantis. Galbūt antis.
Kartais visi jie būdavo pernelyg
panašūs ir baikštūs.

Visa tai pakartojai mažame mieste,
nagu skrebendamas kankorėžį.
Pakreipęs galvą šypsojaisi,
Virpindamas perregimą smilgą ir
keldamas peršulį –
didžiulio vyksmo tau nematomą
padalyvį.

Buvau ten svečias, parinktas būti
nematomas ir nematuojamas. Vieta,
kurioje galėjai palengva degančia kalba,
neišjuoktas atmojuoti angelų
ir genijų balsams.
Arba am-
sėti.

Buvau labiau motina ir kismas
nei kas nors kitas. Vienas
iš daiktų, kuriuos būtų užtekę
įsivaizduoti.

Įsivaizduoju tave – berniukėlį,
tupintį prie putojančios upės.
Arba paukščiukėlį.