Tekstai, ramstantys mūsų gyvenimus, paremti angliakasio tikėjimu

Pierre Manent. Žmogaus miestas. Margi raštai, 2005.

p. 29. „Todėl, beje, tai, ką vadiname dorybės kritika, tėra nevykęs pavadinimas, nes reikėtų tik patvirtinti ir pripažinti begalinę žmonių pasaulio įvairovę: kiekvienai valstybinei santvarkai – sava dorybė, kiekvienam žmogui – irgi“.

„Individualumas yra pranašesnis už apibendrinimą, nes realiai egzistuoja: tik individas, o ne rūšis, yra realus; jis nepatogus, nes yra netobula arba apytikrė jo realizacija. Išskyrus galbūt tuos retus individus, jei tokių esama, kurie yra „tikrąja to žodžio prasme“ (kaip individai) tai, kas yra (kaip rūšis), individualumas „yra mažiau“, t.y. turi „mažiau būties“ arba „mažiau esmės“, nei apibendrinimas.

p. 36. „Europos dorovinį gyvenimą organizavo ir kurstė nesutarimų kupinas dialogas tarp graikų bei romėnų pilietinės dorovės ir Mozės priesakų bei Evangelijos patarimų: žodžiu, tarp didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Abi dorybės, arba abu dorybės tipai, yra antagonistiškos, bet kartu ir solidarios. Jau esu nurodęs, kad abi moralės tradicijos, siūlančios žmogui išreikšti savo prigimtį, siekiant aukštų tikslų, neišvengiamai yra artimos ir, sakytumei, bendrininkės: ir vienai, ir kitai žmogus yra strėlė, paleista į taikinį, o tas taikinys yra dangaus žydrynėje. Be to, abi tradicijos gyvos savo priešprieša ir nesutarimais; sakytumei, kursto viena kitą. Didžiadvasiškumas niekina nuolankumą. Nuolankumas  žemina didžiadvasiškumą“.

p. 38. „Taigi Montesquieu tiesiog uždeda miestą ir bažnyčią, pilietį ir krikščionį (manau, kad t.p. ir menininką – S. F. past.) vieną ant kito. Jų bendravardiklis yra paklusnumas taisyklei, slopinančiai aistrą ( pabr. S. F.). Šio bendravardiklio apibrėžimas reiškia abiejų tradicijų kritiką, nes paklusnumas, bendras abiem tradicijoms, nebetenka motyvų, savo tikslų, kurie jį pateisina kiekvienoje tradicijoje. Jis pasireiškia kaip paprastas prigimties slopinimas, o ne kaip jos ugdymas siekiant tobulėjimo, kaip priemonė pasiekti aukštesnį gėrį. Aistringai mylėti taisyklę, kuri slegia kaip tik todėl, kad slegia, žinoma, yra prieš prigimtį, kad ir kažin kaip būtų suprantama toji prigimtis“.

p. 40. „Tad štai jau keli šimtmečiai dvasinės jėgos trinasi viena į kitą lyg dvi girnapusės: miestas ir Bažnyčia, prigimtis ir Dievo malonė čia konfliktuodamos, čia susitaikydamos trina viena kitą. Ir kiekvienos jų pastangos sugrįžti prie pradinės tiesos keistai atnešė joms pralaimėjimą: Renesansas padarė galą miestų gyvenimui, Lutherio reforma nuginklavo religiją pasaulietinės valdžios akivaizdoje. Ką palieka ši trintis, ši erozija, jei ne abipusį kaltinimą nenaudinga tarnyba ir beprasmiu nuolankumu? Prigimtis ir Dievo malonė, išeikvojusios savo jėgas kovodamos viena su kita, po savęs palieka neaiškius kone bendro įstatymo pėdsakus“ (pabr. S. F.).

p. 66. „Vadinasi, Europos istorijos vystymąsi sukelia ir kreipia vyksmas, kuris tiesiogiai neslypi žmogaus prigimtyje“.
p. 70. “Nepaklusti įstatymui yra būdinga žmogui, vengti įstatymo yra būdinga šiuolaikiniam žmlogui: Šis vengimas – visa jo patirtis.“

p. 71. „Bet ar pati šiuolaikinė filosofija, kuri be paliovos stengiasi atskleisti vis radikalesnį už pažangos, jaudinančios liaudį, istoriškumą, nėra auka šio tokio akivaizdaus dvilypumo?“

p. 81. „Beje, intelektualinė paieška yra panaši į žmonių kovą tuo, kad yra didelis pavojus užsimiršti kokį nors esminį objektą ir jo neištirti. Šis susilaikymas arba išsisukinėjimas nesiliaus varginęs paskesnio tyrinėjimo kaip energijos ir kartu netikrumo principas: kas atsisako užduoti esminį klausimą ir toliau tyrinėja, užduos jį nelauktai sau pačiam, nors ir nepripažindamas to, kamuojamas nežinia iš kur atsirandančio nerimo ir nežinios“.

p. 97. „Jis mano žinąs, ką daro, nes nežino kuo tiki. Mokslininko rafinuotumas laikosi angliakasio tikėjimu“ (pabr. S. F.).