Apie "aš" perviršį

Jozeph Ratzinger (Benediktas XVI). Žemės druska. Krikščionybė ir katalikų bažnyčia XXI amžiuje. Pokalbis su Peteriu Seewaldu. (Alma littera, 2007)


p. 73-74

Kitą Hesse‘s kūrinį – Stepių vilką priskiriate prie savo mėgstamiausių knygų. Šis romanas laikomas vienu žymiausių kultūrinio pesimizmo ir ankstyvojo egzistencializmo dokumentų. Jį perskaitę pamatome, kad tai neurotiškai hiperjautraus žmogaus užrašai, jo kankinama savianalizė, kartu ir bandymas diagnozuoti laiko ligą. Ar šis apibūdinimas turi ką nors bendra su jūsų asmeniu?

Ne. Ši knyga man buvo tikras atradimas dėl savo diagnostinės ir prognostinės jėgos. Tarsi aplenkiant laiką, joje tam tikru būdu jau atskleidžiamos visos problemos, su kuriomis susidūrėme septintame-aštuntame dešimtmetyje. Romane veikia vienas asmuo, bet jis galiausiai susiskaldo į tiek daug figūrų, kad tas susikaldymas nuveda į savęs naikinimą. Aš perviršis čia reiškia ir aš sunaikinimą. Tai reiškia, kad žmoguje ne tik dvi sielos, bet jis apskritai suyra. Šią knygą skaičiau ne tapatindamasis su veikiančiuoju asmeniu, o suvokdamas ją kaip raktą, padedantį pranašiškai regėti ir atskleisti izoliuoto ir save izoliuojančio Naujųjų laikų žmogaus problematiką.

Multiopcionalios asmenybės idėja, įsivaizdavimas, kad šiuolaikinis žmogus nebeturi aiškios tapatybės – šiandien jis viena, rytoj kita – mūsų laikais kaip reikiant suvešėjo. Viskas įmanoma. Individas nebėra nulemtas vienos konkrečios schemos, todėl gyvenimas yra begalinis žaidimas su visomis įmanomomis variacijomis.

Bet kaip tik dėl atsitiktinybės jis pasidaro tuščias. Gyvenimas per rimtas, kad būtų tik žaidimas, gyvenime susiduriame su mirtimi ir kančia. Galima prarasti savo tapatybę, bet negalima nusimesti atsakomybės, o su ja nuolat pasiveja praeitis.