Teksto vaidmenį priverstas perimti netekstas

Jurij Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.


p. 141. Teksto funkcija apibrėžiama kaip jo socialinis vaidmuo, sugebėjimas patenkinti tam tikrus tekstą kuriančio kolektyvo poreikius. (...)

p. 145. Bendras teksto kaip visumos semiotiškumo padidėjimas dėl to dažnai  pasirodo besąs susijęs su jo kaip bendrakalbio pranešimo turiningumo sumažėjimu. Iš to kyla būdingas nesuprantamų tekstų sakralizacijos procesas: pasakymams, cirkuliuojantiems konkrečiame kolektyve, bet jam nesuprantamiems, priskiriame tekstinė reikšmė (tektų ir frazių, atklydusių iš kitos kultūros, nuotrupos, pavyzdžiui, užrašai, kuriuos paliko jau išnykę tų vietų gyventojai, nežinomos paskirties pastatų griuvėsiai arba tekstai, perkelti iš kitos uždaros socialinės grupės, pavyzdžiui, gydytojų šneka ligonio akimis). Kadangi didelis teksto reikšmingumas suvokiamas kaip tiesos garantija, o kuo labiau nusitrina bendrakalbė reikšmė, tuo labiau sustiprėja tekstinė, kartais pastebima tendencija daryti tuos tekstus, kurie turi išreikšti didelę tiesą, adresatui nesuprantamus. Kad būtų suvokiamas kaip tekstas, pranešimas turi būti nesuprantamas arba mažai suprantamas ir reikalingas tolesnio vertimo, aiškinimo. Pitijos pranašystė, pranašo spėjimas, būrėjos žodžiai, dvasininko pamokslas, gydytojo patarimai, įstatymai ir socialiniai nurodymai tais atvejais, kai jų vertingumas yra nulemtas ne realaus kalbinio pranešimo, o tekstinio jų antstato,
turi būti nesuprantami ir reikalingi aiškinimo. Su tuo susijęs ir nevisiško aiškumo, dviprasmybės ir daugiaprasmiškumo siekimas. Menas, iš principo siekiantis daugiaprasmiškumo, iš esmės kuria tik tekstus. (...)

p. 147. Tendencija dauginti būtent tekstines reikšmes būdinga tiems kultūrų tipams, kurių semiotiškumas padidėjęs. Tačiau dėl to, kad kiekviename tekste neišvengiamai kyla kova tarp jo kalbinės ir tekstinės reikšmės, egzistuoja ir priešinga tendencija. Kai tam tikrą tiesų ir vertybių sistemą liaujamasi suvokti kaip teisingą ir vertingą, imama nepasitikėti tais išraiškos būdais, kurie vertė suvokti pranešimą kaip tekstą, liudydami jo patikimumą ir kultūrinį reikšmingumą. Teksto požymiai liaujasi buvę jo teisingumo garantija ir tampa jo melagingumo liudijimu. Šiomis sąlygomis atsiranda antrinis – apverstas – santykis; tam, kad pranešimas būtų suvokiamas kaip vertingas ir teisingas (gai yra kaip tekstas), teksto požymiai jame neturi būti išreikšti. Tik netekstas gali  šiomis sąlygomis atlikti teksto vaidmenį . Pavyzdžiui, Sokrato mokymas Platono dialoguose yra aukščiausias mokymas, nes nėra mokymas, sistema; Kristaus mokymas, atsirandantis visuomenėje, kurioje religinius tekstus gali kurti tik nedidelė tam tikro luomo ir labai „knygiškų“ asmenų kategorija, yra tekstas būtent todėl, kad kyla iš to, kuris neturi teisės klurti tekstų. (...)

p. 149. Kad atliktų tekstinę funciją, pranešimas turi prarasti anksčiau privalomus teksto požymius, deritualizuotis.

p. 151. Kitas išskyrimo atvejis – grandžių perkėlimas ir vienos pakeitimas kita. Pavyzdžiui, tam tikro teksto kultūrinę funkciją galima atlikti tik būnant kitu tekstu. Šitoje sukeistoje sistemoje tik žemieji tekstai (pavyzdžiui, ironiškieji) gali atlikti „aukštąją“ kultūros funkciją, tik tai, kas pasaulietiška, gali atlikti sakralinę funkciją ir t.t. (...)

Mokslo istorijoje žinoma daug atvejų, kai mokslinės idėjos būtent dėl savo galingo poveikio tapdavo mokslo stabdžiu, nes pradėdavo atlikti nemokslinę funkciją, daliai kolektyvo tapdamos religija.