Apie Metaforą ir paprastumo ereziją

J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.

p. 179. „Aristotelio žiūronuose“ (II Cannochiale Aristotelico) Tesauro išplėtojo mokymą apie Metaforą kaip tiek žmogaus, tiek Dievo sąmonės principą. Jo pagrindą sudaro Sąmojingumas – mąstymas, besiremiantis nepanašių dalykų suartinimu, nesujungiamų sujungimu. Metaforiška sąmonė prilyginama kūrybinei, ir netgi dieviškosios kūrybos aktas Tesauro atrodo kaip tam tikras aukščiausias sąmojingumas, kuris metaforų, analogijų ir končeto priemonėmis kuria pasaulį. Tesauro prieštarauja tiems, kurie retorines figūras laiko išoriniais papuošalais,- jos jam yra pats to aukščiausiojo Genialumo, kuris įkvepia ir žmogų, ir visatą, mąstymo mechanizmo pagrindas.

p. 181. Kultūroje, kuriai retorinis sodrumas tapo tradicija, atliepiančia skaitytojų lūkesčių inerciją, tropas įeina į neutralų kalbos fondą ir nebėra suvokiamas kaip retoriškai aktyvus vienetas. Šiame fone „antiretoriškas“ tekstas, sudarytas iš tiesioginės, o ne perkeltinės semantikos vienetų, pradedamas suvokti kaip metatropas, retorinė figūra, patyrusi antrinį supaprastinimą, be to, „antroji kalba“ redukuota iki nulinio laipsnio. Ši „minus retorika“ subjektyviai suvokiama kaip suartėjimas su realybe ir paprastumu, yra veidrodinis retorikos atspindys ir įtraukia savo estetinį priešininką į savo pačios kultūrinį semiotinį kodą. Pavyzdžiui, neorealistinio filmo natūralumas iš tiesų slepia latentinę retoriką, kuri yra veiksminga pompastiškų pseudoistorinių kino epopėjų ir rūmų komedijų nusitrynusios ir nustojusios „veikti“ retorikos fone.

p. 183. Kadangi esminį vaidmenį atlieka pati kultūros orientacija, pasireiškianti tuo, kaip ji vertina pati save,- savęs pačios aprašymų, sudarančių  metakultūrinį sluoksnį, sistemoje tekstas gali atrodyti semantiškai „normalus“ vienu požiūriu ir „anomalus“, semantiškai iškreiptas – kitu. Teksto santykis su įvairiomis metakultūrinėmis struktūromis kuria semantinį žaidimą, kuris yra retorinės teksto organizacijos sąlyga. Antrinis semantikos užšifravimas tuo atveju, kai jis atliekamas vienaprasmiškai, gali sukurti slaptą ezoterinę kalbą, bet tai nėra tropas ir retorikos sferai nepriklauso. Pavyzdžiui, tuo laiku, kai įtemptas žaidimas žodžiais, baroko metaforizmas tapo tradicija ir pavirto iš anksto nuspėjama ne tik literatūrinės kalbos, bet ir aukštuomenės salonų ir precieux dabitiškos šnekos norma, literatūriškai reikšmingas pasidarė apvalytas nuo antrinių reikšmių tiesioginės ir tikslios semantikos žodis.

p. 190. Meno evoliucijos procesas yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau tarp kitų evoliucinių konstantų galima būtų nurodyti tai, kad ilgo istorinio periodo ribose „retorinės“ orientacijos paprastai būna pirmesnės ir yra pakeičiamos „stilistinių“. D. Lichačiovas pastebėjo šį dėsningumą, su kuriuo galima būtų palyginti būdingą daugelio poetų individualios raidos bruožą: nuo sudėtingos stiliaus kūrybos kelio pradžioje „klasikinio“ paprastumo link jo gale. Pasternako nurodytas dėsningumas – poetinės raidos rezultatas toks, kad kelio gale tenka

...vpast‘, kak v eres‘,
V neslychannuju prostotu* –

būdingas pernelyg daugeliui poetų, kad jį būtų galima laikyti atsitiktinumu“.


* „įpulti kaip į ereziją,/ Į neregėtą paprastumą.“