Mano mylimas Josifas Brodskis

Lig mirties valandos
neberandam žiemos, nebelaukiam.
Kas diena, nuolatos,
nuo gimimo kažkur pasitraukiam,
tarsi groja kažkas
tolumoj tarp standartinių sienų.
Išsiskirstom visi. Tik mirtis mus sujungia į vieną.

Ne vienatvės kančia,
o didžiulė vienovė svaigina.
Kažin kas nejučia
tamsumoj mums pečius apkabina,
ir pilni tamsumos,
ir pilni tamsumos ir ramybės
mes sustojam drauge virš tvaskios ir ledinės platybės.

Kaip mums lengva alsuot –
lyg staiga suvešėjęs pasėlis
kažkieno būtyje
mes pavirstam šviesa ir šešėliais,
pasakysiu daugiau – tik tada, kai mes viską prarandam,
amžinai svetimi mes pavirstam į mirtį ir dangų.


Fragmentas iš "Nuo pakraščių į centrą". Iš knygos "Sustojimas dykumoje", 1962.



******


Kai sniegas užpulsto jūrą ir pėdsaką gilų
ore pušies girgždesys palieka nelyginant rogių pavažos,
į kokią mėlynę gali skristi akis? Į kokią tylą
gali nukristi balsas apatiškas?
Be žinios iš akiračio dingdamas pasaulis tarsi
suveda sąskaitas su asmeniu kaip su įkaitu Mameliuko.
... taip tyla į save įtraukia visą pagreitį garso,
taip fosforuoja okeano dugne moliuskas,
taip užtenka degtuko, kad krosnis būt pakurta,
taip sieninis laikrodis, širdies plakimą atkūręs,
sustojęs šioj pusėj, toliau eina kita
pakrante jūros.


"Švediška muzika". Iš knygos "Uranija", 1978.


*******

Aš atėjau kaip žvėris į narvą kalėti,
vinim savo laiką ir pravardę deginau ant barako,
gyvenau pajūry, žaidžiau ruletę,
pietavau su kažkuo, vilkinčiu fraką.
Pusę žemės apveizėjau nuo aukšto ledyno,
Triskart skendau, dukart buvau skalpelio liestas.
Palikau šalį, kuri mane išmaitino.
Iš mane užmiršusių susidarytų miestas.
Aš basčiaus po stepes, kurios huno klyksmą mena,
tuo, kas vėlei sugrįžta madon, rengiausi,
sėjau rugius, dengiau juodu toliu namą
ir negėriau tik vandeno sauso.
Aš įleidau į savo sapnus varnišką vyzdį konvojaus,
rijau duoną tremties, dažniausiai plutą.
Skleidžiau savo gerklom visus garsus, bet neraudojau;
dabar užkimau. Dabar man keturiasdešimt būtų.
Ką pasakyčiau apie gyvenimą? Kad ilgas, ko gero.
Tiktai skriaudai jaučiu solidarumą.
Bet, kol man molio neįgrūdo į gerklę,
iš jos sklis vien dėkingumas.


Iš knygos "Uranija". 1980 gegužės 24 d.

Josifas Brodskis. Vaizdas į jūrą. Vilnius: Vyturys, 1999.