Daug vaikų. Tarp jų ir paaugliai. Laiptinė devynaukščio, standartinė. Aš lipu laiptais žemyn, jie garsiai kikendami atlekia iš viršaus. Kažką spardo ir juokiasi. Kai mane lenkia, po kojom pasimaišo supuvęs paukščio lavonas. Jiems atrodo labai juokinga. Aplenkia iš dešinės ir nubėga žemyn.

Kambarys. Šeši ginkluoti vyrai. Jie linksmi, vienas man sako:

- Pasiruošk, tuoj prasidės sušaudymas.

Drebančiais pirštais bandau įdėti stambią kulką į didelį šautuvą. Niekaip neįžiūriu, kas per rūšis, o ir nelabai stengiuosi. Jų šeši, mūsų du. Kambarys mažas, nepabėgsiu. Geriausia, ką galiu padaryti, tai bent vieną iš jų pakloti.

Vyrai nekantrauja, o aš bandau išsirinkti man labiausiai nepatinkantį. Tikrai neprašausiu.

Aš ir grupelė man žinomų asmenų leidžiamės į Prancūzijos pietus, kur yra garsusis zombių* miestelis. Kažkas kažkada rado negyvėlių miestą, juos "pakinkė" ir iš to daro cirką. "Cha cha, kaip smagu, zombiai aplink vaikšto, bet nebijokit, jie nepavojingi, juos prižiūri."

Atvykstame. Pamatome vežimą, kurį traukia du arkliai subjaurotais snukiais. Suprask, viskas normaliai. Gauname laikiną namelį, ale viešbutis. Visą kelią rankovėje slepiu virtuvinį peilį.

Vaikštau aplink tą mūsų namelį ir išgirstu klyksmą viduje. Virtuvėje zombis laiko sugniaužęs su mumis keliavusį vaiką. Mane aplenkia kartu keliavusi moteris ir susmeigia sulankstomą peiliuką jam kažkur į sprandą (dešine ranka)**. Paleidžia vaiką. Aš šoku ant zombio su savo virtuviniu ir badau kur papuola (kaire raka). Jis man perdrėskia kairę ranką ir pasprunka. Vejuosi. Svarstau kaip jį užmušti. Galvoju apie sukapojimą į gabalus. Aš įsiutus.

* žodis "zombis" naudojamas siekiant sutrumpinti. Iš tikrųjų tai buvo kažkas kitokio, "mirties zonoje" atsidūrę žmonės ir gyvūnai tapo gyvais lavonais.
** kairė - dešinė ir kartu keliavusių asmenų tapatybės - asmeniškai man svarbios detalės.

Šlapias smėlis, bet visai neklampus. Jūra ošia.

- Gal kas nors su manim pabėgiot? Oras neblogas.

Iš kolektyvo niekas noro nerodo, bet prie manęs prisijungia du nepažįstami. O man kas, varom. Bėgu aš pirma, 15km/h greitis, jie neatsilieka, o aš svarstau, kiek dar taip "tempsiu". Vis stebiu bėgantį dešinėje - ilgaplaukis, barzdotas, kažko įtartinas. Nieko, jei ką, pabėgsiu. Apsisukam atgal, parbėgam dar greičiau. Kolektyvas stovi būreliu, perka ledus.

- Gerai prabėgom, net keista, matyt čia tas Italijos oras taip veikia. - manęs niekas negirdi, jie net nepastebėjo, kad aš tik dabar grįžau. O šiaip, ar aš čia esu?

- Tai... Užeik į svečius, pakalbėsim. - ji linkteli, o aš greitai nužingsniuoju namo. Kokio velnio pakviečiau?

Namuose spintelės tuščios, tamsu, visur bardakas, išmėtyti daiktai - nesitvarkiau jau kelias savaites. Ir gerai, dėl jos neverta stengtis.

Kažkas rakina mano buto duris. Girdžiu raktų barškėjimą, tarsi nerastų reikiamo. Bando vieną, kitą, trečią, bet durys nesujuda. Palinkstu paklausyti, lyg iš garso suprasčiau, kas už durų. Palinkstu arčiau, pirštų galais atsiremiu ir beveik jaučiu savo skruostu laiptinės vėsą. Raktai barška dar garsiau.

Barškėjimas nesiliovė net prabudus, kol neišjungiau žadintuvo.

Starto linija. Pusė jau išbėgo. Vingio parkas, už medžių Šilainiai. Kažkokia nesamonė, galvoju.

- 8 geriausi, grįš po 8 valandų 20 minučių, maždaug. - sako vienas garsus bėgikas, kurio niekaip nepamenu pavardės.

Šalia starto pelkė, joje maudosi keli žmonės. Prasideda audra, matau viesulą, kaip Lenkijoje, pagalvoju. Viesulas su žaibais, galvoju apie tuos, kurie jau trasoje, galvoju, kada man startuoti? Mano numeris sumirksta nuo lietaus, o gal nuo pelkės vandens. Vanduo žaibuojant baltas.

Blykst, Ardzijauskas - prisimenu jau pabudus.

Graži diena, paukščiukai čiulba. Mirė tėvo tėvas, tai su tėvu jį užkasinėjam medinėje dėžėje. Beriam kastuvais daug nesemdami, ant veido žemių nepilam. Sakau, labai daug nekasam, vistiek reikės paskui į kitą karstą dar įdėt.

Namai. Namų moterys ruošia vakarienę, lyg niekur nieko. Sakau, tėvai, o tu joms pasakei, kad senelis mirė? O jis sako, ne, o reikėjo? Aš susinervinu - kils panika, erzelis, vistiek sužinos, pasiges, o kai dar pamatys, kad patys užkasinėjom...

Gražus šiltas vakaras, aš kažkokiam lauko "tūse" kažkokio miesto kažkokiam senamiestyje. Visi aplink ūžia, šoka, plepa. Plikas tatuiruotas vyras mane stebi pro pastato langą, aš jį pastebiu ir pamojuoju. Galvoju, jei jau žiūri, tai aš imsiu ir pasisveikinsiu.

Rankoje telefonas. Tyli. Aš vis skambinu ir skambinu, bet niekas neatsiliepia.

Nusprendžiu eit pasivaikščiot, tiksliau, paieškot. Einu, aplink neskubantys žmonės, nežinia spengia ausyse. Staiga suskamba telefonas. Skambina mano tėvas.

- Klausau.
- Tai gal jau žinai, gal nebereik sakyt?
- Ko? Sakyk, jau ir taip ilgai laukiu.
- Jie negyvi, jie užsimušė, avarija...

Jis dar kažką kalba, o aš pradedu rėkt. Ir greičiausiai pažadinu du trečdalius daugiabučio.

Komercinis pasiūlymas. Daili pavyzdinė dovanų dėžutė, "išlukštenu" ir traukiu lauk turinį: muzikinis diskas ir keistos plastmasės kostiumas. Raudonas.

Instrukcija: "Prabuskite dar saulei nepakilus, apsivilkite šią aprangą ant nuogo kūno, įsirašykite muziką į savo "ausinuką" ir patirkite neišdildomus įspūdžius bėgant".

Jidritvairogės... Tokiu oru ir dar naktį? Bepročiai, bet turiu pabandyt.

Bėgu laukais, maloniai vėsu, girdžiu kosminę muziką, o horizonte jau kyla saulė. Nu nieko sau sapnas. Už šią mintį sapnas eilinį kartą mane atjungia.

Vėl maratonas. Šį kartą 70km, 1km - vienas ratas. Kalneliai, pakalnės, miestas, tiltas, kažkokios statybos.

Bėgu dešimtąjį ir džiaugiuosi, kad sapnuoju, kitaip nebūtų taip lengva. Mane vejasi kiti bėgikai. Jie mane kalbina. Nekreipiu dėmesio. Šešiasdešimtajame kilometre vistiek visus aplenksiu. Sapne viskas įmanoma.

Vienuoliktajame pasamonė įsižeidžia ir mane "atjungia". Vėl.