Eina Lapė perpiet Laisvės alėjoj. Kablai kaukši, paltas "čiornas", sijonas "ofisinis", rankoj knygos, telefonas prie ausies, žodžiu, kieta pana. Eina jinai viskuomgi patenkinta, "no problem", valdau situacija...
- OOoo kokia tu ryyyža... - vaikinukas akiratin įlindo, tvarkingas toks, lyg ne koks "lochelis", ir mergaitės šalia jo eina, tik chi chi chi.
Eina Lapė toliau, kaip snukin šlapiu šaltu skuduru gavus ir galvoja: "kaži gal man ir įsižeist..."

Štai kaip būna.  Aš Jum sakau, antra diena NSO...
Nemalonu.

Rašykai, norit tikėkit norit ne, bet mačiau NSO.
O buvo taip, griebiau savo didijį vilką už kupros, tariau: žygin eime (vadinasi, ciuciką pasivaikščiot vedu). Cimpinam drėgnai šalta pavasario pradžios vakaro žeme, ir žiū - horizonte, juodam aksominiam danguj mirga kokis nematytas žiburėlis. Rimtai, nejuokauju, žiburėlis... Na, toks riebios žvaigždės dydžio ir mirga trim spalvom - rausva, melsva ir žalsva. Savus horizontus pažįstu, žinau, kad atklydėlis tai buvo.
Neprisisapnavo lapei... Tikrai. Jis vis dar ten. Ir mirga.

Vakar, moterims tokios malonios dienos proga, ėjau kinan. Taip išliaupsintą filmą "Lūšnynų milijonierius" norėjau pamatyti nuo pat jo pasirodymo ekranuose erdviuosiuose. Pažiūrėjau ir suvokiau, kokia visgi esu turtuolė, kokios menkos manosios problemos, koks laimingas žmogus esu, visko pertekus ir tiek grožio patyrus. Nejaugi egzistuoja tokie siaubai šiam pasauly? Nejau tai tiesa? Taip.

Čia žmogus pabundi irzlus kokį pirmadienį, ankstyvą rytą šliauži darban murmėdamas prakeiksmus bosams už mažus atlyginimus, darbe gauni gandą apie atleidimą, mintyse plūsties marsietiškai tikėdamasis stebuklingos apvaizdos stebuklų...Už ką?
O ten, žmogus pabunda. Jo gyvenimas sukasi tarp to, ką mes išmetam, jo gyvenimas kaip gamtos dėsnis: išlieka tik stipriausi. Kasdien kova už būvį, maistą. Brolybė ten brangesnė už auksą, ir niekas nesiskundžia...Niekas neinkščia...

Gyvenimas neteisingas. (?!)
Esu beprotiškai dėkinga išaušusiai dienai. Myliu gyvenimą.

Ar Jums, mielieji, o ypač mielosios, niekada nekilo toks niekšiškas smalsumas, kas slepiasi kito žmogaus rankinėje, kuprinėje ar lagamine? Aišku visur tie patys standartiniai daikteliai: piniginės, raktai, telefonai, pas merginas šiek tiek kosmetikos, knygos, sąsiuviniai ir t.t. Tai, beabejo, nėra smalsumo objektas.
Štai mano rankinės turinys: piniginė, dokumentų dėkliukas, raktų gniužulas (kaip švento Petro prie vartų), trys rašikliai (du iš jų sulūžę), veidrodėlis, kvepaliukai, kremas rankom, lūpdažis (x2 :) ),viena fantastinė knyga, reklaminis bukletukas, knygos skirtukas (kažkodėl ne knygoj), ipodas, du laidai (vieno paskirtį žinau, kito ne), drėgnos servetėlės, žiebtuvėlis (nors nerūkau), sumuštiniai dėžutėj ir bandelė (pietūs mano), dildė, transporto talonėliai, karoliukai mediniai popieriaus tūtelėj, prekių sąrašiukas, skaitytuvas, usb raktas, citramono dvi tabletytės, "visin'as", vazelinas, segtukas plaukams...ir krūva čekių :)
Patikėkit nerasčiau atsakymo, jei paklaustumėt kam man visa tai. Nežinau. Užtat manau, kad pas jus rankinėse, kuprinėse, kišenėse ir t.t. taip pat pilna nereikalingų daiktelių. Arba bent jau vienas kitas. :) ;)
P.S. Dažnai tenka girdėt, kad moteris savo rankinėj turi gyvenimą sutalpint... Ar tai tiesa?

Man patinka šitie nauji rašyko pasikeitimai.
Super.
Kam čia spaust letena? Adminam?
Spaudžiu. Stipriai.
Super ;)

Išmintis - kiekvienas neturintis jos trokšta, kiekvienas turintis - kankinasi. Turėti išmintį vadinasi nedaryti gyvenime klaidų, o jei jau padarei - suvokti tai kaip pamoką. Išmintingas tas, kuris, pagal siciliečių mafiją, ko nereikia negirdi, ko nereikia nemato ir ko nereikia nekalba.

- Brangioji, aš turiu dvi mylimasias, antroji esi tu, o pirmoji - tėvynė. Atleisk, bet turiu skubėti pas pirmąją, nes jai manęs dabar labai reikia.

(citata, girdėta per radiją, vasario 16 dieną...)
((įstrigo atmintin))

Nekarksėk! - garbanota
garbiai kartodama
kraitį užgriuvo

:)

Aš Myliu Lietuvą, savo tėvynę. Niekada jos neišduosiu.
Net jei mokesčiai mano jaunus pečius aštriom briaunom nuspaudė, Myliu.
Net jei grįžus po darbų, tenorisi buku žvilgsniu skaičiuot lubų lentas, Myliu.
Net jei norint išeit iš savo kiemo, tenka brist purvais, nes kaimyno mašina ant takelio, Myliu.
Net jei paskutinis uždarbis į valdovų rankas atitenka, Myliu.
Myliu Tavo gamtą, Tavo grožį, Tavo kantrybę, Myliu už tai, kad aš čia užaugau, Tavo oru kvėpavau, Tavo miškais ir keliais bėgiojau, Tavo upes glosčiau.
Lietuva brangi, tik Tave vieną nuo gimimo iki mirties, kaip gyvybę turėsiu.
O jei trumpam ir išvyksiu, grįžt ir atsiprašyt privalėsiu.

Brangūs mokslai šiais laikais. Nori mokytis ir dirbt? Mokėk pinigėlius.
Pinigėlių daug reikia, bet juk Tu dirbi, susimokėsi.
Sakai nori ne tik mokytis ir dirbt, bet dar ir gyvent? Dvigubai dirbk.
Matematika čia paprasta.
2087.50 pavasario semestras.
Sąskaitos likutis.... Koks likutis?
Norėčiau labai riebiai nusikeikt.

CuprumFoX šiandien nesišypso.