Tolumoje Niujorko dangoraižiai ir ramus vandens ruožas.

Diena vaiski, dangus žėri vasara, bet oras pilnas drėgmės. Dešiniau matau smarkiai išlenktą seną tiltą į didžiojo Obuolio pakrantę. Tiltą gaubia tankus rūkas - perkūnas iš giedro dangaus?

Mane paima už kairės rankos ir lekiam į kitą pusę tiltu. Po kojomis "čyžauja" atkibusios metalo plokštės. "Pavojinga".

Perbėgę tiltą juokiamės.

- O galėjo tikrai prastai baigtis.

Matau save iš tolo.

Stoviu ant didelio tilto. Pučia stiprus vėjas ir plaiksto man plaukus. Matau, kad kažkas ne taip.

- Kaip tu pražilai... - ir tikrai, dalis mano plaukų baltos baltos sruogos.

Juodas šuo kimba man į kairę ranką. Šuo panašus į laiką, gražus ir prižiūrėtas.

Bandau nustumti jį dešine, bet niekaip negaliu to padaryti. Negaliu prisiliesti, judu lėtai ir vangiai.

Šuo nustoja kibti ir stebi mano pastangas atsistoti. Vėl kimba. Šis žaidimas man pabodo.

Atsimerkiau.

Brangieji, atleiskite man už netrumpą petrauką.
Lapė darbuose mirko, skendo, gelbėjosi ir klimpo.

Pažadu Jus pasivyti.

Stoviu traukinių stotyje su maža mergaite šalia. Jai būtinai reikia patekti į Sankt Peterburgą. Ir greitai. Paklausiu tuštumos bilietų langelyje kokia procedūra laukia norinčių į tą kraštą - užpildyti formą.

Erzinuosi dėl vizų. Negausim laiku, kainuos daug... Pildom formą. Jau naktis. Nusprendžiu, kad greičiau bus su taksi.

Taksi vairuoja moteris, tokia rimta stambi moteriškaitė. Praveža "mus" pro kapines - mergaitės šalia manęs jau nebėra. Sustoja šalia ilgo kelio (kiek galiu įžiūrėt tamsoje) ir liepia eit su ja, palydėsianti.

Pasirodo kelionės tikslas nebe Sankt Peterburgas, o legendinė ligoninė, iš kurios niekas nebeišeina. Atsiduriam silpnai apšviestame koridoriuje. Randu veidrodį šalia kairiosios koridoriaus sienos. Pasižiūriu ir užkišu plaukus už ausų - pirmą kartą save matau tiesiais trumpais ir tamsiais plaukais. Ir akys rudos.

Einame toliau, ir tylumos prasideda triukšmas. Mus pasitinka daktaras su baltu chalatu ir sako, kad nuves pas "jį". Jis - vaikinas genijus, čia gyvenąs. Mus veda per priimamuosius, kabinetus, registratūras, palatas, koridorius, visur chaosas ir labirintai. Aš jau tariuosi žinanti, kodėl niekas neišeina - tiesiog neranda kelio atgal. Ir man taip bus.

Matau pusnuogį vaikiną kambario viduryje, statantį kažkokias nesuvokiamas konstrukcijas. Nuo vienos detalės nukrito kažkas, vaikinas viską sugriovė kaukdamas - nuo kauksmo ir pabudau. Ausyse spengt nustojo ką tik.

Japonas.

Ieina pro duris ore.

Pasisveikina, sako: "čia jums mielosios" ir paduoda "mums" didelę šaką narcizų (kurie nuo medžio nuskinti). Narcizai ryškiai geltoni, o tarp jų keli žiedeliai mėlyni.

"Pažiūrėkit, mielosios, ar ne gražus medis?" - pasukame galvas, o ten narcizmedis, pasipuošęs geltonais ir mėlynais žiedais.

Pavasaris.

Gentis. Dvi didelės šeimos (azijatai). Gimsta du vaikai - mergaitė vienoje šeimoje, berniukas kitoje. Pagal paprotį, naujagimis berniukas prinešamas prie mergaitės ir laukiama kol šis suveblens ką nors - taip bus pavadinta mergaitė.

Berniukas kažką suknerkia - visi pasiunta. Prakeiksmas. Lapė stebisi, kad kūdikio garsai taip suprantami.
Nemalonę užsitraukia visa mergaitės šeima. Ją išveisė. Ji negrynakraujė.

Pasirodo gentis turėjo šamaną, nelabai mylymą, kuris tautą nusprendė paverst pusiau vandens gyviais. Slapta ir per naujagimius.

***

Lapė turi užduotį. Mokslininkas liepė jai surasti vaikiną, tinkamą pradėti veislę. Lapė matė akvariume kelis naujus egzempliorius: kalba, nardo, bet kūnas pusiau žuvies, ne undinės, bet su pelekais, čiuptuvais.

Einu į prekybcentrį (??), šeimininkas sakė ten rasiu reikalingą vyruką. Randu jį besisukiojantį, beieškantį ką nusipirkt... Staiga pats mokslininkas nusprendžia užbaigt reikalą ir jį nudobia (žinoma, trileris su nelaiminga pabaiga). Baisus šeimininkas. Lapė stebisi, kad nei vienas žmogus aplink neklyktelėjo.

***

Veterinarijos klinika, kažkokia mergina su pirštinėm ir chalatu. Liepia man saugot įėjimą į palatą, kad niekas neužeitų. Atsistoju sargybon. Palatoj ant stalo guli nudobtasis. Mergina per kelias minutes iš jo padaro skerdieną, kurios kai kurias dalis supakuoja į maišelį ir paduoda man. Sako nunešt šeimininkui. Veislei.

Maišelyje pulsuoja. Gyva skerdiena.

Mūsų pilis didelė - akys neaprėpia. Saulėta. Šalia pilies didingas Išbandymų tarpeklis.

Šiandien čia šventė - mūsų nuostabių žirgų Eiklumo patikrinimas. Ant vienos tarpeklio briaunos sukonstruotas laikinas tramplynas. Juo bėgdamas žirgas turi peršokti likusį tarpą tarp tramplyno ir kitos tarpeklio briaunos, aštraus skardžio. Žmogui iš apačios žiūrint, tai kažkas neįtikėtino, bet mūsų žirgams smulkmena.

Visi žaidžia pilies papėdėje, iš kur puikiai matosi žirgų pasirodymas. Štai bėga baltas ir lengvai kaip snaigė nusileidžia kitoje pusėje. Štai rudas - ne ką prasčiau... Nesėkmės atveju, prie žirgų nugarų pritaisyti specialūs įrenginiai - jei neperšoks, minkštai nusklęs žemyn.

Lapė stebi ir gėrisi vaizdu. Ji - pilies sargyba. Ji viena.
Staiga iš vidaus kyla šleikštus jausmas - pavojus. Lapė suurzgia ir aplink buvę žmonės supranta.
- Kažkas artinasi prie miesto vartų. - belėkdama ton pusėn dar spėju tart valdovui.

Milžinas tiesia ranką, kurioje jo protėvio kaukolės liekanos.
- Mes prisikėlėm. Karas. - juokiasi.

Kyla sumaištis. Dangus niaukiasi, eiklieji žirgai balnojami.

Sapnuoju "atominį" karą, bent jau teoriškai jis taip vadinamas. Kadangi karas turėjo viską išnaikint, vėliau pasiunčiami teroristai - kad TIKRAI visi mirtų.

Kažkokiu būdu išsigelbėja Lapė ir nežinomos tapatybės žmogus (net lyties nepamenu). Beabejo, mums tenka slėptis. Vienintelė tinkama slaptavietė pasirodo yra medis, kuris rija žmogieną įsisiurbdamas į kūną šakomis.

Nespėjau bendražygio įspėt, jis puolė kopt į medį ir jau mačiau, kaip augalas atgyja... Išsitraukiu (?) didelius peilius/ašmenis/kinžalus ir apkapoju šakeles, kad garantuotai medelis taikus būtų.

Šiąnakt - priešais matau tris veidrodžius. Šalia manęs stovi dvi šmėklos, viena jų man pasakoja, kad tai "tiesos" veidrodžiai. Priėjus privalau ką nors viename nupiešti - linijos parodys man tiesą. Visos trys (aš ir dvi šmėklos) prieiname prie veidrodžių. Dešinėje turiu kreidos gabalėlį, kuriuo vedžioju savo veido kontūrus... Baigus žengiu kelis žingsnius atgal. Veidrodyje kontūrai ima keistis - pamatau savo ateitį, taip atrodysiu po penkiolios metų...

Turbūt tiesa.