Ankščiau lapė labai mėgdavo parašyt kam nors laiškelį. Kartais anonimiškai, kartais prisistatydavo. Ot sumąstydavo ir parašydavo, kad ir suoladraugei, kad ir simpatijai. Tada kaip nors slaptai perduodavo: įkišdavo į kišenėlę, į knygą, sąsiuvinį, kurpinę... Na, gerai, lapė ir dabar kartais parašo, tik dabar žymiai rečiau gauna atsakymą. Todėl ir rašo nebe taip dažnai.

Ar Jūs rašote laiškelius? :)

O šiąnakt lapė susapnavo visišką nerealybę. Ji nusilipdė iš sniego dviratį ir bandė įmint į kalną, bet kalnas buvo toks status... Staiga kvaišiukė pataikė į duobę ir dviratis subyrėjo, tarsi būtų iš smėlio. Lapė nučiuožė žemyn ant pilvo. Atsistojo, pasipurtė, bandė sulipdyt dviratį iš naujo, bet žadintuvas nutraukė darbus. Sakyčiau, kad tai labai komiškai simboliškas sapnelis. :)

Šiąnakt sapnavau du sapnus.

Sapnavau žvėrį, liūdną, didelį ir baisų švėrį. Aš stovėjau visai netoli jo ir negalėjau niekur dingt, neturėjau rakto nuo kambario durų. Jis suko ratus aplink savo guolį: kailis pilkai rudas, snukis tarsi liūto, nors kūnas vilko, akys liūdnos. Siaubingai bijojau. Žvėris atsigulė miegui, o kažkas, stovintis šalia manęs, puolė jį erzint. Žvėris nubudo ir tada supratau, kad laikas pabusti. Pabudus vos sulaikiau širdį krūtinėj.

Antras sapnas aplankė iškart praėjus siaubui. Sapnavau, kad nusileidžiu Oslo oro uoste mažu lėktuvėliu. Išėjau tik su kuprinėle ant pečių (tokia kaip visada kelionėje) ir prieš akis matau daug prabangių pastatų. Namai skliautuotomis lubomis, dideliais langais ir nepriekaištingi. Pasirodo visi jie - viešbučiai, ko ir ieškau. Užeinu į vieną iš jų (naktis - 1 euras), pasirodo tai bendrabutis. Man tenka gyvent su dar 5 merginom viename kambaryje. Viešbutis toks turtingas, kad net turi savo muziejų, kurio kapitalas milijoninis. Mes sumąstom jį apvogt. Iki smulkiausių detalių pamenu, kaip persirengiu vyru, kaip kelios merginos gauna raktą nuo muziejaus durų ir kaip vagiam eksponatus ir pinigus. Grįžusios džiugiai, bet baikščiai skaičiuojame laimikį. Staiga įeina viešbučio valdytoja. Ji mums primena, kad šį vakarą išskrendame iš Oslo, kad nieko nepamirštume... Mūsų niekas nepagavo, net neįtarė...

Pabudau 5.30.

Ieškau medinio gandro. Gal kas žino, kur tokį rast?

Paatostogavus lapė suprato, kad koks bebūtų prastas gimtinės oras, čia geriausia. Na, ir čia nėra cikadų. :)

Lapė galbūt atostogų ir nenusipelno, bet saulele pasimėgaut taip nori...taip nori... Ar gali Lapė savaitėlei pailsėt pajūry? Aplankyt tolimus giminaičius?

Ar kas nors Lapės pasiilgs? :)

Lapė nori, kad visi draugiškai prisidėtume prie svetainės kokybės, kad nebekeltume ginčų/aimanų/nepasitenkinimų ir išmoktume gražiai pasakyti, ko tikimės/siekiame/norėtume. Taip pat nuoširdžiai svajoju, kad vieną dieną suprastume, kad čia mūsų tikslas kurti ir tobulėti ir jokiu būdu ne pyktis ir konkuruoti.
Juk nesunku, tiesa?
Nusišypsokim :)

Lapė niekada nebuvo per daug prietaringa, jau kuris laikas kaip netiki Kalėdų seneliu ir jau žino, kad tarpgalaktinio erdvėlaivio dar niekas neišrado... Bet visgi šiąnakt pinsiu vainiką iš septynių žolių ir ieškosiu paparčio žiedo, o svarbiausia - nemiegosiu, nes rytoj nereikės į darbą.
P.S. Jei kas apsilankys mano miške, pavaišinsiu kadugine (tik nesakykit valdžiai, nes girdėjau draust pradėjo...) ;).

Saldžiausias miegas būna tada, kai nebegali daugiau sau leist miegot, kai reikia šokt iš patalų burbant: "Vėluoju...". :)

Šiandieną motinai keliu siaubingus skausmus. Skausmai prilygstantys gimdymo, bet kiek kitokie. Jai skauda širdį. Kuo toliau, tuo stipriau. Kasmet braukdama deimanto vertės ašarą ji slepia jausmus po šypsena, bet aš žinau.
Šiandieną jai padovanosiu baltų kalijų, nors nuo to skausmas nesusilpnės, bet mano padėką mama supras.