Apleidau rašyką. Prisipažinsiu, kad neturiu lasivos minutėlės čia savo snapą įkišt, tiek darbelių atsirado (planuotų ir neplanuotų). Labai atsiprašau, jei kas manęs pasigedo, aš grįšiu ir su kaupu visur raudonvariu pasivaidensiu.
Kai tik antkaklis laisvesnis bus...

Varinė

Ar esat kada matę kaip Afrikos gentelė šoka kokį savo šokį, ritmingai baubdami, kažką dainuodami, murmėdami...? buvo toks filmas Baraka, šedevras, mano giliu įsitikinimu. Filmas, apie pasaulį. Vat toj juostoj buvo gabalėlis medituojančių indėnų/papuasų/kanibalų (nežinau). Visa ta jų meditacija nuostabiai koncentruota, užtikrinta, harmoninga - jokio nereikalingo judesėlio ar garselio. Jie tarsi patiria transą.

Sekmadienio vakarais mėgstu atsipalaiduot ramybėj. Trūksta fono. Cesaria Evora balsas ir muzikos akordai nejučia aptingusį kūną išvilioja į kambario vidurį linguoti, ištiesti rankas, šypsotis sau.

Argi nebūtų įdomu pamedituoti, pašokti, patransuoti kartu su afrikiečiais? 

Lapė kasdieną eina į darbą (na, ne visai kasdien, penkias dienas per savaitę) kas šeštadienį mokosi (toks jau pasirinkimas...) ir kas sekmadienį ilgai miega. Nuobodoka egzistencija. Tarpuose tarp šių trijų ypatingai svarbių jos gyvenimo ritualų, Varinė dar ir pramankština uodegą (bėgioja miškais, kilnoja rąstus ir griauna medžius), kartais užsiima menais (visais katrie prieinami) ir dar kartais mokosi algebros (pasiskolinta sąvoka iš mūsų numylėto autoriaus siekiant vulgarią frazę paverst nesuprantama). Jau metai laiko, kaip ši asmenybė svajoja apie darbo perspektyvas, vingrybes, galimybes, subtilybes ir visas kitas -ybes, tikėdamasi, kad jos menki sugebėjimai ir tuščiažodžiavimo talentas kažką sudomins. Atėjus žaliam pavasariui, Lapė jaučia, kad svajos tik dar labiau suįžūlėjo ir lipa gerkle viršun. Vat ir kuria miško gyvūnėlis raštą motyvacinį ar kokį ten, su intencija ką nors sudominti...
  Esu Lapė, Varinė Lapė. Rašydama šį laišką, tikiu savo sugebėjimų kokybe ir mokėjimu juos panaudoti tinkamai. Puikiai moku užkalbėti "dantį" piktam klientui, kuris po pokalbio palieka ofisą šypsodamasis. Aš netgi moku gražiai mirksėti ir pakerėti, kad skundo nesulauktumėt ir problemos neturėtumėt. Moku gerai kokybiškai valyti grindis, prižiūrėti kabinetų gėles, guosti verkiančias bendradarbes, susitvarkyti su šaldytuvu. Tuo sąrašas nesibaigia, nes mano sugebėjimų ribos dar neatrastos. Visada atlieku man pavestą užduotį, net jei tai reiškia maišyti cementą ir kapoti malkas. Nieko nebijau - nei šalčio, nei viršininko, nei... Baisu daros, kai darbo nėra. Bijau nedarbo...
Kaip gi dabar tas svajas pildyt, kai gyvenime begalybę darbų dirbai ir nė vienas nepriartina prie išsvajoto tikslo? (darbdavys žiūri pokalbyje man į akis ir sako: "Vaike, jauna tu dar, pasieksi visko ko norėsi, drąsi gi esi, bet mums patirties reik, bent tris kursus baigus būtum..." o Lapė ir galvoja "velniop jauna sena, patyrus nepatyrus, gyvent tai šią akimirką reikia).
Pavasarį pajutus siela blaškosi kūno narve ir tiesia sparnus, deja, kūnas jai neįveikiamas, ji dar per maža... O kūnas juk varinis. O užmojai ir norai begaliniai.

Lapė panoro sužinot, kas yra romantika. Vat ir klausia sąmonės užkaboriuose gyvenančių individų: kas?
- Taigi vynas, žvakės... - rėkia pirmasis prabudęs romantikos valkiotojas.
- Nesamonė. Lietus už lango ir židinys, klausant mielo širdžiai balso, va kur...
- Pliurpiat jūs čia beleką. Romantiką įmanoma rast gamtoj, gamtoj sakau. Miške ar pajūry, paežery, pakūrus lauželį ir ištiesus kojas žvaigždes skaičiuot...

O taip... Su fantazija Varinei šiądien nekas, uoj nekas...
Gal kas pasidalintų mintimis?

Sėdi kabinete viršininkas piktas. Piktas nuo ankstaus ryto. Susiraukęs ir tylus it žuvis, nieko, nė žodelio Lapei nepasako.
Lapė gudrauja: "Jei nusišypsosiu, gal nebus toks piktas?"
Nusišypso, o viršininkas apakintas klausia:
- Tu čia iš ko juokies? Darbas juokingas? Nieko, duosim tuoj tau daugiau darbelio, nebesijuoksi.

Štai gyvenimo pamokėlė, nesišypsok kol nepaprašo...

Aš galiu Tau paaiškinti, kaip suprasti šachmatus.
Pirma reikia žinoti, kas yra Pėstininkai. Tai ištikimi, nedidelio ūgio, bet plačių pečių karininkėliai. Ka jie daro? Nieko, eina. Eina ir tik tiesiai, o mušasi tik į šoną, pečiais, nes jų pečiai platūs. Jų netgi aštuoni, vadinasi visa gvardija priešakinė.

Toliau, didysis Žirgas. Gaila, arklelių ne tiek ir daug, Tavojoj pusėj, tik du. Ką jie daro? Šuoliuoja. Labai apgailestauju, bet turiu pranešt, kad Tavieji, kaip ir manieji, šlubi kiek, tad vis kabliu straksi. Gerai, kad gali peršokt artimiausią figūrą, bet...

Leisk papasakosiu apie Bokštus. Jie irgi tik du. Jie irgi, tik tiesiai, tik į šiaurę ar pietus, tik į rytus ar vakarus, kaip pageidauji. Bokštai sunkūs, mūriniai.

O Rikiai, klausi? Tokie keistoki riteriai, nors garbingi, bet geria daug, tad dažniausiai, tiksliau visada, skersai lentą bėgioja. Nežinau kodėl, bet man jie dažniausiai "sminga" priešo teritorijoj.

Daugiau kaip ir nieko nebelieka, tik karališkoji šeimynėlė: intrigantė karalienė ir paliegęs senas karalius. Toks patetiškas, mažas, susilenkęs, užtat žmona kokia. Ohoho, furija tiesiog, baisiausia, kad ji viską gali, juk vienintelė moteris lentoj. Jos pašonėj vyras tik apsisukt vietos turi...

Jau iš akių matau, kad žaidimą Tu supratai, tad pradėkim... ;)

Visi žmonės (na, gerai, gal ne visai visi) gyvenime atlieka skaičiavimus: skaičiuoja pajamas, išlaidas, laiką, sugaištą parduotuvėj ar laukiant autobuso, paukščius nutupiančius ant kaimyninio pastato palangių, raudonas mašinas pralekiančias gatve... Žodžiu, būna. Šiandien aš pagalvojau, kad reikia suskaičiuot, kiek man reikia laiko perskaityt kūrinį ir sugalvot jam komentarą, arba nesugalvot...
Statistika imta iš pastarųjų kelių savaičių keverzojimų. Kadangi kūriniai yra skirtingų ilgių, tenka vest vidurkį. Kūrinį skaitau maždaug pustrečio karto. Pirmą kartą ilgai, vidurkis apie 10min., antras kartas labai greitai, vidurkis 3min., trečią kartą tik sugrįžtu prie įtartinų vietų, bet tai trunka ilgiau nei antrą kartą, vadinasi apie 4min. Iš viso skaitymui 17min. Į jas įeina dar ir koks nors raštelėjimas į komentaro lauką. Tada prasideda komentaras, kurio rašymas trunka ne trumpiau kaip 6min. Iš viso jau 23min. Pridėkim dar maždaug 2min. komentaro tikrinimui ir koregavimui, turim 25min.
Atrodo šiek tiek per daug, matyt, kažkur klaidda... Ne kokia iš Lapės matematikė... Kita statistika po neroboto neterminuoto laikotarpio.

Sėdžiu šį vakarą prie lango ir svajoju: "o, kad dabar kas nors staiga paskambintų, koks nepažįstamas žmogus, ir ką nors pasakytų...". Klausiat, kam tokios mintys? O man tiesiog liūdna, eiliniai kasdieniniai užsiėmimai kažkokie beprasmiai, norisi intrigos, švelnaus jaudulio, ko nors kas priverstų bent kiek pakrutėt. Mūza nelanko. Kviečiau, bandžiau apsimest, kad man jos nereikia, bet... Matyt, nusikaltau jai, piktnaudžiavau. Užtat dabar turiu slegiančius "pančius" ir nieko negaliu. Nei parašyt, nei nupiešt. Netgi pastebėjau, kad paranojiškai stebiu elektroninį paštą, vis tikėdamasi "netikėto" laiško. Iš Mūzos? Ne, iš bet ko. Jaučiu, kad šį vakarą tik to trūksta, kad Mūza sugrįžtų.

Šį vakarą esu viena. Atleiskite, ne tokia ir viena - kartu su manimi mielas bendražygis, bendrakeleivis, nepamirštamasis Galvos Skausmas. Ko mes kartu nedarėm: ir rašyke kūrinėlius skaitėm, ir piešėm (trynėm), ir vėl rašyke skaitėm, koliažą klijavom, vėl piešėm, vėl skaitėm... Jis manęs nė minutėlei nepalieka, ištikimas kaip šuo. Vienu metu, prisipažinsiu, įkyrėjo, tad slapta išgėriau Citramoną. Deja, jis to nepajuto, ir toliau su manimi...

Nuoširdžiai klausiu brangių rašykų, ar žinote, kaip pabėgt nuo to Galvos Skausmo? Pakyrėjo, dievaži, nebegaliu pabėgt...

Kadaise skundžiausi, kaip negerai priklausyt nuo knygų.
Leiskite pasiskųst dar kartelį.
Pasiekiau savo limitus: gaunu avansą ir netyčia atsiduriu knygyne... Ir išeinu, tik jau be avanso.
O baisiausia tai, kad aš ir nenoriu liautis.
Kažkur girdėjau terminą "šopaholik" (aceit angelskas), tai aš, matyt, būsiu specializuotas "šopaholikas" - "šopabukaholikas" :)
Amen Lapei, mirs iš bado (ne todėl, kad neturės maisto, bet per skaitymą, nes nebus kada valgyt).