Nr. 30

Gražus šiltas vakaras, aš kažkokiam lauko "tūse" kažkokio miesto kažkokiam senamiestyje. Visi aplink ūžia, šoka, plepa. Plikas tatuiruotas vyras mane stebi pro pastato langą, aš jį pastebiu ir pamojuoju. Galvoju, jei jau žiūri, tai aš imsiu ir pasisveikinsiu.

Rankoje telefonas. Tyli. Aš vis skambinu ir skambinu, bet niekas neatsiliepia.

Nusprendžiu eit pasivaikščiot, tiksliau, paieškot. Einu, aplink neskubantys žmonės, nežinia spengia ausyse. Staiga suskamba telefonas. Skambina mano tėvas.

- Klausau.
- Tai gal jau žinai, gal nebereik sakyt?
- Ko? Sakyk, jau ir taip ilgai laukiu.
- Jie negyvi, jie užsimušė, avarija...

Jis dar kažką kalba, o aš pradedu rėkt. Ir greičiausiai pažadinu du trečdalius daugiabučio.