Pavėsio sriubytė, bazilikai neplauti (kūrybinės dirbtuvės) DUOBĖ

DUOBĖ

Akyse lava. Oranžinė, raudona  ir geltona spalvos mainosi, lava kunkuliuoja, teka, rodos, išdegindama akių obuolius.  Veidas atsuktas tiesiai į saulę ir pro ploną mano vokų odą saulė atskleidžia visas savo magnetines audras, žybsnius ir išsiveržimus. Aš kenčiu karštį. Deginuosi. Svaigstu ir, lyg palikdama realybę, panyru į garsų pasaulį.  Aplink skamba oras - dūzgia, ūžia, zvimbia – aš žinau, kad tai bitės gudobelėse. Daug bičių, turbūt visas avilys  pluša, stengiasi pasivyti stipriai vėlavusį ir jau benubėgantį pavasarį.  Užsimerkus, visi garsai išsigrynina, sustiprėja. Šalia kažkas lyg bumbteli. Tai, matyt,  didžiulis žalias vabalas, kurio, bandančio nutūpti, neatlaikė  pavasarinis gudobelės lapelis. Tie žali vabalai, nepaisant visų aerodinamikos dėsnių, kažkaip  skraido, tupia, bumbsi. Didžiuliai.
  Ir kvapai. Kvepia viskas – ką tik nupjauta gegužės žolė, alyvos, pilnos medaus gudobelės, melsvos veronikos, pienės, beržai. Ir bazilikas. Dar visai nedidukas krūmelis,  bet  įkaitęs brandaus pavasario kaitroje skleidžia savo stiprų ypatingą eterį.  Vaikystės kvapas? Kaip tuomet?
***
      Aš maža, šildausi. Guliu, akys į saulę ir akyse lava. Mainosi raudona, oranžinė, geltona spalvos... Staiga jos nyksta, tamsėja, juoduoja. Atslinko debesėlis. Štai jis nuplauks ir eisiu maudytis.
  -Dukryte, ateik į pavėsiuką, padėk paruošt ubagienę. Karšta juk.
  Aš tingiai slenku į pavėsį, kur po  obelim stovi senas apvalus stalas. Ir mama su dideliu moliniu dubeniu. Mes stovime pavėsyje ir trupiname duoną. Gnaibome juodas kvepiančias riekeles ir metame į tą seną močiutės dubenį, kuris dar ilgai laikys vėsą. Man nepatinka tas pavadinimas – ubagienė. Vaikas dar.
  -Mamyt, tegu bus ne ubagienė. Mes ne ubagai, mums juk visko  gana. Mes gi tik iš smagumo  duoną trupinam. Pavadinkim savaip – pavėsio sriubytė. Gerai?
  -Tegu bus mūsų pavėsio sriubytė, - šypsosi mama.
  Šaukštas medaus ir ledinis šulinio vanduo.
  -Dukryte, nuskink baziliko šakelę. Tik neplauk - bazilikas nulytas, tegu visą savo kvapą atiduoda. Bus naujoviška pavėsio sriubytė, tik mūsų. Gerai?
  Aš bėgu prie gėlyno ir skinu tamsiai violetinius lapelius.  Aš gerai žinau, kur  auga bazilikas, nes mama tik pirmą kartą pasodino šį dar retą pas mus augalą ir rodė jį visiems, kas tik užsukdavo į jos sodą.
    Plautas ar neplautas tas bazilikas, bet man, mažai,  labai nepatinka tas jo keistas ir stiprus kvapas. Lyg būtų šampūno pripilta į mūsų ubagienę – pavėsio sriubytę. Bet nenoriu nuvilt mamos ir nieko jai nesakau. Bet kai valgysim – stengsiuos, kad man nepakliūtų nė vienas violetinis lapelis.
***
  -Dukryte, man jau liūdnoka, - dar žvalus mamos balsas grąžina į realybę. Į dabartį. Į brandą.
  -Mamyt, tu tik dešimt minučių knygutę vartei, ar jau nusibodo?
  -Negali būti, aš jau viską paskaičiau, - mama atneša vaikišką knygutę ir deda ant apvalaus medinio stalo. To paties močiutės stalo, kuris vasaromis vis dar išnešamas po obelimi. Į pavėsį.
  Žvalus mamos balsas dar visai neišduoda tos gilios atminties duobės. Tos negailestingos duobės, kuri kasdien glemžiasi dienas ir akimirkas, palikdama tik senus prisiminimus. Ir kasdien vis mažiau tų prisiminimų belieka, ir kasdien vis toliau į praeitį jie nukelia. Nepalikdami dabarties.
  Karštyje įkyriai kvepia bazilikai.
  -Mamyt, o tu prisimeni mūsų pavėsio sriubytę? Ar prisimeni?
  Mamos akys laksto, lyg gaudydamos tas gyvenimo nuotrupas, kurios dar likusios, kurios kovoja su ta atminties netekties bedugne ir iš paskutiniųjų bando nepralaimėti. Ir staiga akys nušvinta.
  -Ubagienę? Mūsų sriubytę su baziliko lapeliais?
  Mes stovime prie apvalaus medinio stalo, po obelimi ir į seną molinį dubenį trupiname duoną. Gnaibome kvepiančias juodas riekeles ir metame į indą. Šaukštas medaus ir ledinis šulinio vanduo.
  -Mamyt, nuskink baziliko šakelę. Atsimeni kur? Gėlyne, ten pat. Tk neplauk, bazilikas nulytas – tegu atiduoda visą savo kvapą.
  Mama skina ankstyvus violetinius lapelius ir  tipendama smulkiu žingsneliu neša juos man. Nepamiršusi, kad nereikia nuplauti.
  Man patinka tas neplautas bazilikas, jo stiprus ypatingas kvapas, kuris paprastą ubagienę paverčia mūsų pavėsio sriubyte. Aš jau labai seniai užaugau.
  O mano mama stengiasi, kad valgant  jai nepakliūtų nė vienas mažas kvapnus lapelis. Turbūt primena šampūną sriuboje. Bet ji nieko nesako - matyt nenori manęs nuvilti.