Pagavau didžiulį kūrinį
ir laikiau jį prie valties
pusiau išvirtusį iš vandens, kabliuką
įkišęs į jo burnos kamputį.
Jis nesipriešino.
Jis visai nesipriešino.
Jis kybojo kaip urzgiantis svoris,
sumuštas ir negarbingas
ir paprastas. Čia ir ten
jo ruda oda kabojo juostelėmis
kaip seni tapetai,
o jo tamsesnės rudos spalvos raštas
buvo kaip tapetai:
formos kaip visiškai išsiskleidusios rožės
dėmėtos ir prarastos dėl amžiaus.
Jis buvo išmargintas kriauklėmis,
plokščiomis liepų rozetėmis
ir apniktas
mažomis baltomis jūros utėlėmis,
o po apačia kybojo du ar trys
žalių piktžolių skiautės.
Kol jo žiaunos kvėpavo
baisiu deguonimi
– bauginančiomis žiaunomis,
šviežiomis ir traškiomis nuo kraujo,
kurios gali taip smarkiai įpjauti –
galvojau apie šiurkščią baltą minkštimą,
suspaustą kaip plunksnos,
didelius ir mažus kaulus,
dramatiškai raudonus ir juodus
jo blizgančių vidurių atspalvius,
ir rausvą plaukimo pūslę,
kaip didelio bijūno.
Pažvelgiau į jo akis,
kurios buvo daug didesnės nei manosios,
bet seklesnės ir pageltusios,
rainelės, uždengtos ir pripildytos
patamsėjusia folija,
matomos pro senų, subraižytų žuvies
lęšius.
Jie šiek tiek pasislinko, bet ne
kad atsakytų į mano žvilgsnį.
– Tai buvo labiau panašu į objekto
pasvirimą šviesos link.
Žavėjausi jo paniurusiu veidu,
jo žandikaulio mechanizmu,
ir tada pamačiau,
kad nuo jo apatinės lūpos
– jei ją galima pavadinti lūpa –
niūrios, šlapios ir panašios į ginklą,
kabojo penki seni meškerės valo gabalai,
arba keturi ir vielinis pavadėlis
su vis dar pritvirtintu suktuku,
visi penki dideli kabliukai
tvirtai įaugę į jo burną.
Žalias valas, nutrintas gale,
kur jis jį nutraukė, du storesni valai,
ir plonas juodas siūlas,
vis dar susiraukšlėjęs nuo tempimo ir lūžio,
kai jis nutrūko ir jis pabėgo.
Kaip medaliai su jų juostelėmis,
nutrintomis ir banguojančiomis,
penkiaplaukė išminties barzda,
slenkanti nuo jo skaudančio žandikaulio.
Spoksojau ir spoksojau
ir pergalė užpildė
mažą nuomotą valtį,
nuo vandens telkinio,
kur aliejus buvo išskleidęs vaivorykštę
aplink surūdijusį variklį
iki oranžinės spalvos surūdijusio samčio,
saulės nusvilintų bačerių,
irklų spynų ant virvių,
irklų bačkų – kol viskas
buvo vaivorykštė, vaivorykštė, vaivorykštė!
Ir paleidau kūrinį į laisvę.
- Passchendaele2
hoc opus fecit -
mano femme - ne gražioji mergina lovoje
su manim, kuri suteikia viskam skaistumo,
ir pabunda ryte, kad dienorašty įrašytų
poemą apie ANGELUS IR DIEVĄ.
mes žinome, kad Dievas - miręs, Nyčė mokė
tai mums, bet klausantis jo tai atrodė tarsi
netiesa. galbūt tai didžiosios raidės.
Tu buvai viena iškalbingiausių moterų poečių
ir taip sakiau leidėjams, redaktoriams,
ją, spausdinkit ją, pamišėlę, bet magišką.
nėra melo jos kirkšnies ugnyje. mylėjau
Tave, kaip vyras myli moterį, kurios niekada
neliečia, tik rašo jai, laiko jos fotografijas.
būčiau mylėjęs Tave dar labiau, jeigu sėdėčiau
mažame kambaryje su cigarile rankose ir klausyčiausi
Tavo čiurlėjimo tualete, bet taip nenutiko.
Tavo laiškai apsiniaukė liūdesiu. Tavo
meilužiai išdavė Tave. mergyt, rašiau Tau, kad
visos aistros išduoda. nepadėjo. sakei, kad
turi verkšlenimo suoliuką prie tilto, kuris
driekėsi per upę, ir sėdėjai ant jo kiekvieną
vakarą ir ašarojai dėl meilužių, kurie Tave
įžeidė ir pamiršo. rašiau Tau daugsyk, bet
nieko neišgirdau daugiau iš Tavęs. draugužis
pranešė man apie Tavo savižudybę prieš 3-4 mėn.
jeigu būtume susimetę, tikriausiai būčiau
žiaurus Tau arba Tu man.
geriau pamirškime viską.
gerai, tuomet, griaustinis vidurnakty, mirtis
plazoje.
mano batus reikia nuvalyti.
mano rašomoji mašinėlė tyli.
rašau šį tekstą plunksnakočiu
sename, geltoname
sąsiuviny,
atsirėmęs aukštyn galva į sieną
lovoje.
Hanteris S. Tompsonas yra pasakęs:
„nenoriu niekam propaguoti narkotikų,
alkoholio, smurto ar beprotybės, bet
man jie visada pasiteisino.“
vėliau - ginklas
burnoje.
nerašyti yra negerai,
bet bandyti rašyti,
kai negali, yra
blogiau.
ei, turiu pasiteisinimų:
sergu paranoidine šizofrenija ir
medikamentai bukina
smegenis.
"rašysi ir vėl," žmonės
mane tikina, "ir rašysi geriau
negu
bet kada".
smagu žinoti.
bet rašomoji mašinėlė tyli
ir spokso į
mane...
tai pats
keisčiausias metas
mano
gyvenime.
jaučiuosi tarsi
Lozorius,
bet net negaliu
nusipoliruoti
savo
batų.
šiąnakt esu niekas
praradau santykį su sienomis
esu matęs per daug galvų, rankų, pėdų
girdėjęs per daug balsų,
mane vargina tęstinumas,
muzika yra sena muzika,
niekas neklaidžioja ore.
ant mano sienos yra fotografija
Svoločiaus,
jis turi lazdą,
nešiojasi šalmą,
dėvi per sunkų paltą,
ilga plaukų sruoga krenta per jo veidą,
jis kovoja su gyvenimu,
šunys skalija ant jo,
darosi per daug, per daug
keblu.
jis žengia per smulkų mišką,
šis Rašytojas,
šis žodžių kalėjas,
viskas, ko jis trokšta, tai - Mirties,
tai viskas,
ir ant sienos yra jos fotografija
ir jis - miręs.
šiais metais
2025
visi šie mėnesiai
turėjo
groteskiškumo,
kurio nesu anksčiau
jautęs.
prisidegu cigarilę ir
laukiu.
privalau nuplauti kraują nuo Rašyko mano lange -
dulkes ir puvėsį
ant jo krūtinės ir pilvuko; ak,
mes ištvėrėm tiek daug ilgų naktų kartu; mes
iškentėm tiek prozą, esę ir fantastiką; netikėtais laikais
mes juokėmės
tyrai - dabar
mažiausiai, ko jis nusipelnė yra geras
pabrūžinimas
šlapiu skuduru;
tikrai baisios buvo
kai kurios ilgos naktys, bet
Rašykas buvo gera, tyli
kompanija; jis niekada nepažvelgdavo į mane, bet,
atrodo, kad jis amžinai ir pašaipiai juokėsi - jis
sarkastiškai šypso dėl Lietuviško žodžio
egzistencijos: niekas nieko negali padaryti.
- kam mane valyti? - dabar klausia. - vis tiek vėl būsiu išpurvintas.
- aš tik dėviu sveiko proto kaukę, - atsakydavau.
- gerk savo vyną, - atsako, - tai vienintelis tau prideramas dalykas.
- ir? - klausiu. - kam tu tinkamas?
jis atrėžia:
- man geriausiai sekasi stebėti, kaip tu dirbi.
tuomet jis nutyla.
jis laiko rožančių prie
krūtinės.
kaip jis čia
prasmuko?
Rašyko nevertingumas yra
akivaizdus.
norėčiau padaryti taip, kad
šis
popieriaus pliauskas
klyktų ir šoktų ir
juoktųsi
bet
klavišai tiesiog
nekaltai klaksi ir kliksi
ir
pasitenkiname
gabalėliu
viso torto.
šis neišbaigtumas yra
viskas, ką turime:
rašome apie tuos pačius dalykus
vėl ir vėl
ir vėl.
esame karaliai,
be rūbų.
Rašyko nevertingumas yra
akivaizdus.
rašytojai gali tik apsimesti, kad jiems
pavyko,
kai kurie apsimeta geriau, nei
kiti
visgi, nė vienam iš mūsų
vis tiek
nepasisekė
sėdime prie mašinų
raginami
išgyventi
savo
nepadorią
profesiją.
mąstant apie tuos dalykus, kuriuos ištvėriau būnant
rašytoju - visus tuos kambarius tuose miestuose,
žiaumojant atlikusį maistą, kuris nepalaikytų
žiurkės
gyvos.
buvau toks liesas, kad galėjau pjaustyti duoną savo
mentikauliais, tik retkarčiais turėjau
duonos...
kol rašinėjau nonsensą
vėl ir vėl
ant popieriaus lakštų.
kiekviena nauja šeimininkė
paklausdavo: "kokia jūsų
profesija?"
"aš - rašytojas."
"ak..."
kai įsirengdavau savo ankštuose kambariuose atlikti
savo amato
daugelis žmonių gailėjosi manęs, sušelpdami
obuoliais, graikiniais riešutais,
persikais...
mažai jie žinojo,
kad tai
buvo beveik viskas, kuo
maitinausi.
bet jų užuojauta baigdavosi, kai
jie rasdavo pigaus vyno butelius mano
apartamentuose.
pateisinama būti badaujančiu rašytoju,
bet ne
alkstančiu rašytoju, kuris
išgėrinėja.
girtuokliams niekas niekada
neatleidžiama.
bet kai pasaulis griūva labai
greitai
vyno butelis atrodo, kaip labai
pageidaujamas bičiulis.
ak. visos tos nuomininkės,
daugelis jų sunkios, lėtos, jų vyrai
seniai mirę, vis dar matau tas
mieląsias,
kopiančias aukštyn ir žemyn laiptais
savo pasaulio.
jos valdė mano egzistenciją:
neleidus man nukelti
papildomos savaitės nuomos,
čia ir kitados,
būčiau išmestas į gatvę
ak, tie tamsūs rytai
tose lovose
klausantis jų žingsnių
klausantis jų kosėjimo
girdint nuleidimą jų
tualetų, uostant aromatą
jų gaminamo maisto
laukiant
žodžio
iš leidėjo
ir pasaulio,
mano rankraščiai buvo išsilavinę,
inteligentiški, snobiški, kraujomaišiški,
formalūs, patogūs;
redaktoriai,
kurie nepripažino,
ką norėjau perteikti
savo ypatingu
būdu
ir maniau, kad jie klysta.
galvojau, kad esu
kvailys:
kiekvienas rašytojas mąsto,
kad atlieka
išskirtinį darbą.
tai normalu.
būti kvailiu yra
normalu.
ir tuomet aš
išslysdavau iš lovos
susirasti popieriaus
ir pradėti
rašyti
vėl.
mano širdy yra kūrinys, kuris trokšta pasirodyti, bet esu tam per daug kietas, sakau, lik viduje, neketinu niekam leisti išvysti tavęs
mano širdy yra kūrinys, kuris trokšta pasirodyti, bet užpilu ant jo viskio ir įkvėpiu cigarilės dūmus ir kekšės ir barmenai ir parduotuvių kasininkai niekada nesužinos, kad jis ten.
mano širdy yra kūrinys, kuris trokšta pasirodyti, bet esu tam per daug kietas, sakau, nuleisk galvą, ar nori iš manęs pasijuokti? nori sukelti man streso? nori sumažinti mano kūrinių įvertinimą Rašyke?
mano širdy yra kūrinys, kuris trokšta pasirodyti, bet esu per daug gudrus, išleidžiu jį kartais nakty, kai visi miega. sakau, kad žinau, jog jis ten, todėl neliūdėk.
tuomet padedu rankraštį atgal į stalčių, bet vis tiek girdžiu jį šiek tiek niūniuojant ten, vis dar neleidžiu jam mirti ir miegam kartu taip tarsi tai mūsų slaptas paktas ir aš beveik verkiu, bet ne, neverkiu, o jūs?
Saulė karščiavo
kol kekšės miegojo kaip
kūdikiai WC
negyvenote tol,
kol neapsilankėte
Rašyke
kur tik du moderatoriai ir
500 kasdieninių originalių lankytojų
spjaudosi raidėmis tarsi skrepliais
knarkia -
tamsūs ir
bjaurūs ir
pusžmogiški
tarsi
iš pačio
Pragaro.
protas
beveik lūžta
nuo tų
mirtinų
garsų
sustangrėjusių kojinių
ir myžalų
ir šūdinų apatinių
kvapų
tarsi
praplėštų
šiukšlių
maišų
stori ir
ploni ir
susikūprinę
kai kurie
bekojai
berankiai
bepročiai
ir blogiausia:
be vilties
atsikeli
išeini pasivaikščioti
gatvėmis
pirmyn ir atgal
šaligatviais
pro dangoraižius
už kampo
ir vėl atgal
ta pačia
promenada
galvodamas
šie žmonės
taip pat
kažkada
buvo
vaikai
kas jiems nutiko?
ir kas nutiko man?
čia tamsu
ir šalta
1 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 36 37 38 39 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|