Pagavau didžiulį kūrinį
ir laikiau jį prie valties
pusiau išvirtusį iš vandens, kabliuką
įkišęs į jo burnos kamputį.
Jis nesipriešino.
Jis visai nesipriešino.
Jis kybojo kaip urzgiantis svoris,
sumuštas ir negarbingas
ir paprastas. Čia ir ten
jo ruda oda kabojo juostelėmis
kaip seni tapetai,
o jo tamsesnės rudos spalvos raštas
buvo kaip tapetai:
formos kaip visiškai išsiskleidusios rožės
dėmėtos ir prarastos dėl amžiaus.
Jis buvo išmargintas kriauklėmis,
plokščiomis liepų rozetėmis
ir apniktas
mažomis baltomis jūros utėlėmis,
o po apačia kybojo du ar trys
žalių piktžolių skiautės.
Kol jo žiaunos kvėpavo
baisiu deguonimi
– bauginančiomis žiaunomis,
šviežiomis ir traškiomis nuo kraujo,
kurios gali taip smarkiai įpjauti –
galvojau apie šiurkščią baltą minkštimą,
suspaustą kaip plunksnos,
didelius ir mažus kaulus,
dramatiškai raudonus ir juodus
jo blizgančių vidurių atspalvius,
ir rausvą plaukimo pūslę,
kaip didelio bijūno.
Pažvelgiau į jo akis,
kurios buvo daug didesnės nei manosios,
bet seklesnės ir pageltusios,
rainelės, uždengtos ir pripildytos
patamsėjusia folija,
matomos pro senų, subraižytų žuvies
lęšius.
Jie šiek tiek pasislinko, bet ne
kad atsakytų į mano žvilgsnį.
– Tai buvo labiau panašu į objekto
pasvirimą šviesos link.
Žavėjausi jo paniurusiu veidu,
jo žandikaulio mechanizmu,
ir tada pamačiau,
kad nuo jo apatinės lūpos
– jei ją galima pavadinti lūpa –
niūrios, šlapios ir panašios į ginklą,
kabojo penki seni meškerės valo gabalai,
arba keturi ir vielinis pavadėlis
su vis dar pritvirtintu suktuku,
visi penki dideli kabliukai
tvirtai įaugę į jo burną.
Žalias valas, nutrintas gale,
kur jis jį nutraukė, du storesni valai,
ir plonas juodas siūlas,
vis dar susiraukšlėjęs nuo tempimo ir lūžio,
kai jis nutrūko ir jis pabėgo.
Kaip medaliai su jų juostelėmis,
nutrintomis ir banguojančiomis,
penkiaplaukė išminties barzda,
slenkanti nuo jo skaudančio žandikaulio.
Spoksojau ir spoksojau
ir pergalė užpildė
mažą nuomotą valtį,
nuo vandens telkinio,
kur aliejus buvo išskleidęs vaivorykštę
aplink surūdijusį variklį
iki oranžinės spalvos surūdijusio samčio,
saulės nusvilintų bačerių,
irklų spynų ant virvių,
irklų bačkų – kol viskas
buvo vaivorykštė, vaivorykštė, vaivorykštė!
Ir paleidau kūrinį į laisvę.
- Passchendaele2
hoc opus fecit -


Passchendaele2


