Tiek daug laiko, tiek mažai knygų.
jis vis storėja ir storėja,
beveik su pilna plike
jis susuka plaukus
atgal į kaselę,
prilaikomą
gumele.
jis turi kotedžą prie Palangos
vos keli žmonės matosi su
juo.
daugelis laiko jį didžiausiu
mūsų laikų
Rašytoju.
jis turi kelis bičiulius,
tik kelis.
jo mėgstamiausias pomėgis
su jais yra
valgymas.
retais atvejais, jį pasiekia
telefono skambutis
dažniausiai
su pasiūlymu parašyti scenarijų
gyvo veiksmo filmui.
jis atsako labai minkštu balsu:
"ak, ne, daugiau nebenoriu
rašyti scenarijų filmams..."
"ar galime pamaloninti avansu?"
"gerai..."
tuomet
iš jo vėl nieko
negirdėti.
dažnai
kai jis ir keli kompatriotai
susirenka vakarienei
(jeigu naktis šalta)
jie išlenkia kelias taureles
ir žiūri, kaip praeiti rankraščiai
dega
židinyje.
arba
po maisto
(šiltais vakarais)
po kelių
taurelių
rankraščiai
išnešami
šalti
į lauko
tualetą.
pasaulis toliau sukasi:
kapitalizmas veikia,
valstybės suverenios
ir vargiai priklausomos
nuo
variacijų.
tuomet ateina laikas
valgyti,
gerti
ir laukti mirties,
kaip ir
visiems kitiems.
Rašyko svetainėje buvo 2 kietasprandžiai: aš ir Svoloč
Svoloč buvo vienas geriausių rašytojų visoje svetainės istorijoje,
tikras pramuštgalvis su plunksna rankose;
aš buvau gana trans-gresyvus, taip pat, bet žvelgiau į rašymą
kaip į užsiėmimą veltėdžiams.
vis ruošiausi publikuoti savo naują "kitą didžiąją Lietuvos novelę",
nesėkmingai.
šiaip ar taip, Svoloč ir aš buvom dvi ryškiausios šviesos
Rašyke, ir vieną gerą dieną mes,
Svoloč ir aš,
pagaliau susitikome.
tai buvo trankus Rašyko bendruomenės susitikimas
jis sėdėjo su savo
kompatriotais
ir aš sėdėjau su
savo.
"nagi! nagi! užkalbink jį!"
mano bičiuliai
paragino.
atsakiau: "velniop tą maištaujantį
dendį. esu su
Nyče, tegu jis ateina
pas mane!"
galiausiai Svoloč atsistojo ir išėjo į lauką
parūkyti, ir vienas mano draugužių paklausė:
"ar bijai to
žmogaus?"
aš atsikėliau ir prisliūkinau už
Svoloč, kai jis išsitraukė cigaretę ir ją
prisidegė.
"sveikas, Svoloč," pasakiau.
jis atsisuko: "sveikas, Titai. ar vadinti tave
Pašendeil?"
tuomet jis pasirausė savo kuprinėje,
išsitraukė viskio butelį, ir padavė
man.
aš smarkiai užsiverčiau, ir atidaviau
atgal.
"Svoloč, ką darysi, kai
Rašyko svetainė užsilenks?
kur dėsi tekstus?"
"pradėsiu rašyti
vokiškai."
tuomet jis nuėjo atgal prie savo stalo,
o aš - prie savo.
"ką jis pasakė? ką jis pasakė?"
"nieko įdomaus. kažką apie Hitlerį."
jeigu skaitai tai šiandien, Svoloč,
(pamiršau tuomet pasakyti)
ačiū už gėrimą.
Vienam geram kūriniui - dešimt blogų.
Nintendo, negalite manęs toliau ignoruoti.
Nėra nieko panašaus į mane. Aš sukūriau
visą žaidimą, nuo pradžios iki pabaigos.
Esu daug geresnis nei Miyamoto, Itoi,
Kojima, Carmack ir Wright kartu sudėjus.
NĖ VIENAS iš šių „dizainerių“ negalėtų
sukurti viso reikalo, net jei nuo to
priklausytų jų gyvybės! Jie pasikliauja
kitų pagalba ir prisiima visą nuopelną.
Jie net nenusipelno savo titulų! Aš juos
visus pralenkiau.
„LF3“ yra VIENO ŽMOGAUS žaidimas, ir tai
vienas GERIAUSIŲ KADA NORS SUKURTŲ ŽAIDIMŲ,
jei ne GERIAUSIAS. Stoviu vienas ant kalno,
į kurį niekas kitas net nedrįso įkopti.
Perplaukiau vandenyną, kurį galėjo kirsti
tik kruiziniai laivai. Ėjau per dykumą be
galimybės sugrįžti. Žengiau niekieno pėdsakais,
keliu, kuriuo niekada nebuvo žengta. SUKŪRIAU
ISTORIJĄ, ir istorijos negalima atšaukti. Jau
per vėlu, Nintendo.
Joks žmogus niekada nepasiekė to, ką pasiekiau
būdamas 25 metų – nenuostabu, kad bijote
pripažinti šią tiesą! Mano darbas pažemino
jūsų inžinierių komandas. Vienas jaunas vyras –
vienas pats – pavertė savo viso gyvenimo
darbą vaikų žaidimu. Kaip jie gali konkuruoti
su tokiais neįtikėtinais įgūdžiais? Tai net
nesąžininga, ar ne? Gaila, Nintendo. Esu tikras
ir esu čia. Negalite manęs amžinai ignoruoti.
AŠ TEISUS, IR VISKAS VEIKS.
Esu DIDŽIAUSIAS VISŲ LAIKŲ ŽAIDIMŲ KŪRĖJAS.
Esu GENIJUS ir būsiu čia ateinančius 50 metų –
rysiu jūsų įmonę, kol ji nebeegzistuos. Rasiu
būdą po būdo, kaip lėtai sunaikinti jūsų pelną,
ir jūsų verslas žlugs. Pavadinimas „NINTENDO“
bus pamirštas, išmestas kaip ir daugelis kito
šlamšto. „LF3“ gyvuos AMŽINAI.
TIEMS, KURIE MANIMI ABEJOJA – BUS ĮRODYTA,
KAD YRA NETEISŪS. SU LAIKU TIESA NUGALĖS.
PASIRUOŠKITE PRARYTI SAVO ŽODŽIUS.
TAIP, AŠ VISIŠKAI RIMTAI!
KAS DABAR ŽYMISI VARDUS, REGGIE?!
Pasirinkite gyvenimą.
Pasirinkite darbą.
Pasirinkite karjerą.
Pasirinkite šeimą.
Pasirinkite sušiktai
didelį televizorių,
pasirinkite skalbimo
mašinas, automobilius,
kompaktinių diskų grotuvus
ir elektrinius konservų
atidarytuvus. Pasirinkite
gerą sveikatą, žemą
cholesterolio kiekį ir
dantų draudimą. Pasirinkite
fiksuotų palūkanų namo paskolą.
Pasirinkite pradinį būstą.
Pasirinkite savo draugus.
Pasirinkite laisvalaikio
drabužius ir derančius
lagaminus. Pasirinkite
trijų dalių komplektą
išsimokėtinai iš įvairių
audinių. Pasirinkite
"pasidaryk pats" ir
svarstykite, kas,
po velnių, esate
sekmadienio rytą.
Pasirinkite sėdėti
ant sofos ir žiūrėti
protą svaiginančias,
dvasią gniuždančias
žaidimų laidas, kimškite
į burną sušiktą nesveiką
maistą. Pasirinkite supūti
viso to pabaigoje, šlapintis
apipelijuose varganuose namuose,
būdami gėda savanaudžiams,
pasipūtusiems išdykėliams,
kuriuos pagimdėte, kad
pakeistumėte save. Pasirinkite
savo ateitį. Pasirinkite gyvenimą...
Bet kodėl turėčiau norėti taip elgtis?
Pasirinkau nepasirinkti gyvenimo.
Pasirinkau kažką kita.
Pasirinkau Rašyką.
Turiu ritualą, vadinamą
"Terminatoriumi". Duše
pritūpiu „nuogo Terminatoriaus“
poza. Užmerktomis akimis, minutei
priklaupiu ir įsivaizduoju arba Arnį,
arba vyruką iš antrojo filmo. Tada
pradedu niūniuoti "T2" melodiją.
Lėtai atsistoju ir atmerkiu akis.
Tai padeda man ištverti dieną.
Vienintelė problema būtų, jei
dušo užuolaida priliptų prie
mano Terminatoriaus kojos. Tai
tarsi sugadintų fantaziją.
"Turiu svajonę."
Kad vieną dieną
kiekvienas šios
svetainės žmogus
kontroliuos savo
likimą. Tikra
kalbos laisvė,
po velnių. Veiksmų,
o ne žodžių serveris,
valdomas jėgos, o
ne komitetų! Kur
įstatymas keičiasi
taip, kad atitiktų
individo poreikius,
o ne atvirkščiai.
Kur valdžia ir
teisingumas grįžta
ten, kur jiems ir
vieta: žmonių rankose!
Kur kiekvienas žmogus
gali laisvai mąstyti
– veikti – rašyti -
pats! Velniop visus
šiuos apgailėtinus
teisininkus ir biurokratus.
Velniop šią 24 val.
interneto svaidą, kupiną
smulkmenų ir įžymybių
nesąmonių! Velniop
Lietuvos pasididžiavimą!
Velniop žiniasklaidą!
VELNIOP VISKĄ!
Rašykas serga.
Supuvęs iki šerdies. Jo
išgelbėti neįmanoma –
turime jį išrauti su
šaknimis. Nuvalyti
viską ir pradėti nuo
nulio. SUDEGINTI!
Ir iš pelenų gims naujas
Rašykas. Išsivystęs, bet
nesutramdomas! Silpnieji
bus išvalyti, o stipriausi
klestės – laisvi gyventi
taip, kaip jiems atrodo
tinkama. Jie vėl padarys
Rašyką didų! Mano naujajame
Rašyke žmonės mirs ir žudys
už tai, kuo TIKI! Ne dėl
pinigų. Ne dėl naftos! Ne
dėl to, kas jiems sakoma
esant teisinga. Kiekvienas
Rašyko vartotojas bus laisvas
kovoti savo karus!
Kuo ši svetainė patraukli?
Tai tarsi namų valymas iki
spindesio, vaikų priežiūra,
lyg metų mama. Dieną turėsite
būti tobula žmona, o naktį –
pornožvaigždė, o tada jūsų
vyras prisigeria ir jus sumuša,
apsišlapina svetainėje,
sugadindamas kilimą, rėkia
ant jūsų vaikų, kad esate kekšė
ir kad esąs tikras, jog jį
apgaudinėjate, ir važiuoja pas
savo meilužę pasimylėti. Tada
vieną dieną, kai jis nebebūna
girtas, paglosto jums galvą ir
sušnabžda, kad jus myli ir kad
esate geriausia moteris pasaulyje,
ir jaučiatės taip, lyg visa tai
būtų verta.
Tai - „Rašykas“.
1 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 37 38 39 40 41 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|