Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2025-12-10 11:12
Passchendaele2

antifilosofas

be siekio garbinu tave

kuris esi prancūzų boksininkas

jūrinės vertybės tokios pat netaisyklingos kaip Rašykų depresija dvigalvio

gyvūno

sklendžiu tarp mirties ir neaiškių fosfatų, kurie šiek tiek braižo paprastas Rašykų poetų smegenis

laimei

nes
aukso

kasyklų

tarifai ir didelės pragyvenimo išlaidos privertė mane nuspręsti atsisakyti Rašyko

netiesa, kad netikri grafomanai iš manęs juos atėmė, nes

užtenka apraudoti nieką, kuris vadinamas niekuo

ir išgydžiau ligas muitinėje

smegenų šarvą ir skėtį nuo vidurdienio iki antros valandos

dviejų valandų prenumerata

prietaringai išlaisvinantis mechanizmą

spermatozoidų baleto, kurį rasite repetuojamą visų

įtartinų asmenų širdyse

šiek tiek pakramsnosiu tavo pirštus

atnaujinu tavo prenumeratą celiulioidinei meilei, kuri girgžda kaip metaliniai vartai

ir esate idiotai

kartą sugrįšiu atgimstančio šlapimo pavidalu kaip akušerinis džiaugsmo vėjas

ir ketinu įkurti poetų rėmėjų internatą ir vėl atėjau

pradėti iš naujo

ir visi esate idiotai

ir savi-kleptomanijos raktas veikia tik su prieblandos aliejumi ant kiekvieno

mašinos mazgo, ten yra naujagimio nosis

ir visi esame idiotai

ir labai įtariai žiūrime į naują intelekto formą ir naują logiką pagal savo būdą

kuri visiškai nėra "rašykiška"

ir leidžiate save suklaidinti asizmo

ir visi esate idiotai

kompresai

išgryninto miego chirurginės dvasios

tvarsčių

ir nekaltų

idiotų
2025-12-09 14:00
Passchendaele2

Nuo jų neskauda galva.

Mandarinai jėga.
2025-12-02 11:49
Passchendaele2

Jaučiuosi optimaliai

Nieko neveikdamas.
2025-11-29 10:39
Passchendaele2

Velniop rašymą

Artėja metų žaidimų apdovanojimai, tad grįžtu prie jų.
2025-11-28 15:31
Passchendaele2

patyręs labiau už Nyčę

nėra prasmės, reikia pripažinti,
esu pirmos rūšies
grafomanas
su 25 metų
skrebenimo
patirtimi.
turiu pasiteisinimų:
sergu
paranoidine šizofrenija
jau nuo švelnaus amžiaus
t. y. 15 metų.
ir kai 10 metų
girdi dvasinę materijos energiją,
įmanoma,
kad balsai klaidina.
bet esu patyręs labiau už
Nyčę,
kuris 24-ių metų tapo jauniausiuoju
klasikinės filologijos profesoriumi
Baselio Universitete.
bet kiek daug
Nyčių
egzistuoja?

mane nuolat lepino
lengvumas, kuriuo rašiau savo
kūrinius,
ir dabar nesimato
galo.

ir dabar
su spektriška klizma
tapau dėmesio kekšė,
rėkiau ant savo ledi
dukart šią savaitę,

kartą sudaužydamas stiklinę
į kriauklę.
prasta forma,
sergantys nervai,
blogas
stilius.

reikia priimti šią
grafomaniją.
po velnių, esu dėkingas už gyvybę,
dėkingas, kad neturiu
vėžio.
dėkingas už šimtą
dalykų.
kartais nakty,
lovoje
pirmą ar antrą ryto
pamąstau, koks
dėkingas esu
ir tai neduoda man
ramybės.

dabar gi, visąlaik rašiau
savanaudiškai, t. y., tam, kad patenkinčiau
save.
dėstydamas šifrus ant popieriaus
geriau suprasdavau, kaip
su jais susigyventi.

dabar, kaip niekad
labiau.

matau kitus jaunuolius su dviračiais,
lekiančius miesto gatvėmis,
žiopsančius į saulę parkelyje ant suoliukų ir
nematančius nieko.
žinau, kad yra kitokių
kadrų,
kurie kuriasi namus ir laukiasi
vaikų

kūdikiai guli savo
lopšeliuose,
stenėdami į
sauskelnes.
mirtis - tai niekis, vaikeli,
gyvenimas - tai
sunki
našta.

rašymas yra mano šaltinis
jaunystės,
mano šliūcha,
mano meilužė,
mano gambitas.

dievai išlepino mane.

visgi, pažvelkime objektyviai, man
pasisekė,
rašyti
grafomanui
apie
grafomaniją
geriau, negu rašyti visiškai
nieko.
2025-11-27 18:47
Passchendaele2

***

Pailsėsiu nuo rašymo.
2025-11-27 12:36
Passchendaele2

Aš esu Mašina!

Mašinos dirbtuvėse riaumoja ir klykia tarsi nesuderintos,
Pamirštu, kas esu triukšmingoje rutinoje; -
Pasimetu baisiame kaukime ir sujudime,
Mano Ego ištirpsta, ir Aš tampu Mašina:
Dirbu ir dirbu ir dirbu neskaičiuodamas,
Kūriu ir kūriu ir kūriu be pabaigos:
Dėl ko? Kam? Nežinau, neklausiu, -
Kaip Mašina gali, iš viso, mąstyti, suprasti?

Jokio jausmo, jokios minties, jokios sampratos; -
Kartus, kruviniausias darbas smogia
Kilniausiam, geriausiam, prašmatniausiam ir turtingiausiam,
Giliausiam, aukščiausiam, kurį gyvenimas apdovanojo.
Sekundės, minutės, valandos slenka,
Tarsi burės pradingsta naktyse ir dienose; -
Vairuoju mašiną, kad kitus pralenkčiau -
Skubu be prasmės, veržiuos per miglą.

Laikrodis dirbtuvėse niekad nepažįsta poilsio,
Jis rodo, tiksi ir budina, nepalikdamas kelio atgal; -
Vyras kartą paaiškino jo gilią prasmę man:
Jis rodo ir budina, viduj slėpdamas protą;
Bet kažkas pasirodo mano galvoje tarsi sapnas:
Laikrodis pažadina many gyvenimą ir skvarbią esmę,
Ir kai ką anapus jo - ką, neklauskit!
Pamiršau, nežinau, nes Aš esu Mašina!..

Ir dažnai, kai girdžiu laikrodžio tiksėjimą,
Matau viską tarsi jį rodantį savo liežuvį; -
Jaučiu, kad švytuoklė veda mane į ateitį,
Dirbti ir dirbti, dar daugiau, dar greičiau ir dar ilgiau!
Girdžiu, kad jo tonas tarsi viršininkas pyksta,
Jo tamsi, apsiniaukus išvaizda rodyklėmis beda; -
Bijau, kad, be perstojo, laikrodis mane veža
Ir šaukia man: "Mašina!" Ir rėkia man: "Lenktynės!"

Bet vidurdienį, kada Meistras išeina pietums,
Ir baisus griausmas trumpam nustoja,
Tuomet lėtai suprantu dienos prasmę,
Tuomet pajuntu savo žaizdą ir tvinksį širdy; -
Ir karčios ašaros krenta, ir kunkuliuojančios ašaros byra,
Išmirkydamos mano sausą duoną, nuo maisto atsitraukiu -
Jos springtina mane, nebegaliu valgyt, nebegaliu!
Ak, grubus, kartus potraukis! Ak, klaikus darbas!

Dirbtuvės pasirodo vidurdienio pertraukoje,
Tarsi mūšio laukas, kuris ilsisi kraujo tvane:
Visur aplinkui matau gulinčius žmonių lavonus,
Žemės klyksmas - jo pralietas tarsi bordo vynas...
Viena akimirka, ir netrukus jie iškviečia būgnų aliarmą...
Negyvėliai prisikelia, ir nesantaika tampa aiški,
Kariai kovoja už nepažįstamuosius, už nepažįstamuosius,
Ir grumiasi ir krenta ir sminga į naktį.

Žvelgiu į mūšio lauką, surūgęs ir įniršęs,
Su baime, su kerštu, su Pragariškai laukiniu skausmu; -
Laikrodis, dabar girdžiu puikiai, jis budina:
"Galas vergijai, privalome padaryti jai galą!"
Jis iškelia many visą protą, jausmus,
Ir rodo man valandas - upelį be užtvankos:
Būsiu paliegęs, kol nekalbėsiu,
Vienišas, kol liksiu savo vietoj...

Žmogus, miegantis many, atsibunda,
Budrus vergas many užmiega; -
Valanda išmušė, tinkamas metas!
Pabaiga kančioms, pabaiga turi būt!
Bet staiga - švilpukas vado - aliarmas!
Pamirštu, kas esu, šioj kurtinančioje scenoj -
Prarandu savo protą, prarandu save -
Nežinau, nekreipiu dėmesio, nes Aš esu Mašina!..
2025-11-27 07:47
Passchendaele2

Kasu

Sniegą.
2025-11-26 17:37
Passchendaele2

Į Eldoradą

Jie apgavo mus, tie vyresnieji, tie "kritikai" ir tie "rašytojai".
Metai iš metų jie šaiposi iš jaunimo.
Bet esu neo-futuristas... Manęs nenupirksi...
Pasakysiu tiesą.
Taip, jie mus apgavo – išmokė sakyti:
"Žmogaus ateitis slypi patikimame darbe"...
Jaunas žmogus negali rizikuoti visa savo rytdiena...
Tai per daug rimta.
Juk visas jo gyvenimas dar priešakyje!..

Bet jie negali apgauti manęs, neo-futuristo, kai akys,
į kurias žiūrėjau kaip į dangų,
aptemsta nuo beprasmių popierių perrašinėjimo.
Pasakykit man, dvidešimt-penkerių berniukui, ką įsivaizduojat, kai sakoma "ateitis"?! Laukas, Pieva, Saulė, Upelis ir Valtis...
ar taip? Ne krūva popierių ar kortų stalas kokiame nors prirūkytame klube...
kiekvieną naktį iki aušros...

Klausykit! Jie neduos ateities! Jie apgaudinėja –
jie neduos tos Pievos, Valties, Upelio! Su tomis išblukusiomis akimis
dabar neberasit savo ateities – tų Draugų, tų Merginų, to Kelio, kuris
žadėjo tikrąją laimę!! Juk Jūsų akys išblukusios! Pavasaris
nebeaudžia švelnių šešėlių ant antakių. Šviesa nebeteka
iš pusiau nuleisto, drovaus veido...
"Koks puikus jaunuolis tapo Passchendaele2!"

O taip, jie privertė įgauti oficialią laikyseną – įžengus
į kambarį, nebesitraukiat, nebegūžčiojat pečiais ir nebelenkiat kaklo,
švelnus kaip mažas kupranugaris!
Tai - melas. Niekas iš Jūsų negalvoja apie jaunus-vyrus, Jums rūpi tik
seniai-vyrai, kaip Jūs, ir kuriuos suprantate tik Jūs.
Nekenčiat jaunystės, per daug jai pavydite – persekiojat ir
prisitaikot prie savo dydžio, kad neįgeltų savo tyrumu, sąžiningumu ir
gebėjimu tikram kūrybiškumui!

Kai šnekėdavot apie "saugų darbą", galvojot apie seną-vyrą
su plika dėme ir dūblėtu pilvuku, keliaujantį į Eldoradą.
O šį jaunuolį – privertėt dar berniuką praleisti visus
pavasario mėnesius mieste, diena iš dienos liūdnai nuobodžiaujantį,
žvelgiantį į pilką parengiamosios mokyklos kiemą... beviltišku,
blankiu žvilgsniu tų, kurie pasidavė katorgai.

Metai po metų, atėmėt iš mūsų pavasarį! – Mažas violetines žvaigždutes
pavasario miške, geltonus drugelius ryte – linksmas ramunes, panašias į smulkias
saulutes žolių sulčių jūroje. Kai nepasidavė, privertėt jį, negailėdami
jokių priemonių – o jei dar blogiau, apgavot:
"Mokykis, Passchendaele2, mokykis, tapsi protingesnis!.."

O ar rimtai tikėjot, kad jis taps protingesnis, stokodamas
to jautriausio Dievo-Jėzaus Žemės amžiaus?
Mokykis nuo lopšio! O kaip pavasaris?
Argi reikia išmokti mylėti pavasarį, kai sugrūdai, išsekai?
Protingiau! Bet argi pats nesakei:
"Kam reikalingi visi šie vadovėliai,
taip kvailai parašyti – bet kokiu atveju,
jie bus tiesiog pamiršti ir taps visiškai beverčiais!.."
O ar apsirūpinot Poetų Kūryba, Muzika, Gėlėmis,
Vasarnamiais, Kelionėmis į Užsienį?!

"O kaip Passchendaele2?"
Passchendaele2 privalo mokytis! Nekentėt Passchendaele2, pavydėjot jam jaunystės, skubėjot jį įsprausti į uniformą
su antpečiais, kad jis neįgeltų – jo šviesus jaunas kūnas primena Angelą
ir Dangų, kuriuos buvot pamiršę. "Nusikirpk tuos kailiukus! – atrodai toks įkvėptas!", – ironiškai pastebėjot, kai staiga, savo drabužio dėka, pamatėt,
kad jame suspindo Saulė.

Išsiuntėt jį į karo mokyklą, liepėt marširuoti kiekvienu žingsniu
pagal būgno traškesį ir pratybų šūksnius. Tuo metu, kiekvienais metais, tuo metu,
žydėjo paukštynas ir barstė žiedus, o kregždės susuko lizdus!
Žmonės kartais į žalumą žiūri su didžiausiu godumu!
Ar nežinot? Ar pamiršot? Pamiršot visam laikui, nebežinot!
Atplėšėt jį nuo gležnų gyvūnėlių, vienintelių būtybių, kurios jį suprato.
Ir ar kada nors tada paklausėt, ko pats trokšta, ko ilgisi?
Apkabinęs šuns kaklą, priešinosi ir verkė tą miglotą rytą,
kai išsiuntėt į karo mokyklą. Tai padarėt dėl jo laimės?
Dėl grakštaus, lieso Passchendaele2... tokio, koks jis buvo tada? Taip?... Ne!

Tiesiog nužudėt tą Passchendaele2, paaukodami būsimam plikagalviui
džentelmenui su hemorojumi, kuris tada gimė į pasaulį iš kankinto jaunuolio
lavono. Plikagalvis džentelmenas, panašus į Jus – kuris prarado gyvenimo skonį ir prasmę...
Tą rytą apgavote ir mane, neo-futuristą. Privertėt
būti veidmainiu ir maldauti: "Senieji tokie nusiminę! Tos aneurizmos!
Rašyke, privalai pasigailėti Passchendaele2!" Ir tą rytą mes nusižudėme, -
Aš ir Rašykas...

Ne, dar blogiau – jį įviliojot į spąstus, įmetėt į vilkų duobę, kur
metus gulėjo pūdamas sulaužytomis kojomis – kur jo siela trūnijo iš bado –
metelius – tada mirė. Ir kaip du bendrininkai, Aš ir Rašykas, mes išlipome iš
duobės, ignoruodami "pagalbos" šauksmus.
O kiek jis ten verkė naktimis... vienas, kramtydamas pagalvę.
"Tada buvo laimingas?"
Vėliau, suaugęs, jis ateis pas mane ir pasakys: "Sutikau ją, jaučiu,
kad tai ji! Kodėl ji manęs neatpažino? Kodėl meilė niekada negali būti abipusė?"

Ką galiu pasakyti?

Tą skaisčią mergaitę? Passchendaele2 įsimylėjęs Rašyką, ar vice versa?
Rašykas nekenčia Passchendaele2, ar vice versa? Passchendaele2 su droviu veidu,
patikliomis akimis ir nerangiai kabančiomis grėblio formos rankomis... Bet jos
"suteikė laikyseną", mano Brangusis Skaitytojau, ir pats beveik neatpažįstu!
Įgijot laikyseną ir tapot gana talentingu jauna-vyriu! Jūs, mano Konfidencialusis
Raštininke! Mylėkit: tą Merginą, tą Saulę, tą Pievą, tą Upelį, tą Kūrinį. Ne, pamirškit visa tai
dabar, tiesiog susiraskit sau tinkamą vietą po Saule, dabar!
Draugai, bičiuliai! Kodėl?! Kolegų-bendraminčių galima rasti bet kur ir bet kada.
Kodėl tai Jūsų misija? Gausit periodinius apdovanojimus, balsavimo teisę, karjeros pakilimą...
Mano Saldusis Skaitytojau, priešais ne pieva, o valstybės tarnyba arba komercinė karjera –
kaip mes tik to ir tikėjomės.

Na, tai turbūt dabar esat laimingi?

Kur Jūsų šypsena?
2025-11-26 10:36
Passchendaele2

Kalėdos

Kalėdos nebuvo panašios į kitas šventes. Jos nemėgo klaidžioti gatvėmis,
šokti aikštėse, jodinėti ant karuselės arklių,
naudoti minią moterims gnybčioti,
mėtyti fejerverkus į tamarindo medžių veidus.
Kalėdos turėjo agorafobiją.
Ko reikėjo, tai visos dienos šurmulio, pasiruošimo,
maisto gaminimo ir tvarkymosi šėlsmo, nesibaigiančio nerimo,
dėl to, kad trūksta,
dėl to, kad pradedi nuobodžiauti,
o vakare – neįspūdingos mažos bažnytėlės,
kuri geranoriškai atvertų vietą juokui,
šnabždesiams, paslaptims, meilės pokalbiams,
apkalboms ir drąsaus dainininko gerklų kakofonijai,
taip pat triukšmingiems bičiuliams ir begėdiškoms prostitutėms bei iki soties prisikimšusioms lūšnelėms,
kurios apsipylė sultingais skanėstais ir nebuvo šykštūs,
ir dvidešimt žmonių galėtų susispiesti, o gatvė ištuštėtų,
ir kaimas virstų dainų puokšte,
ir tau ten jauku, ir tu skaniai valgai,
ir sočiai gėri, ir ten yra kruvinų dešrelių,
viena tik dviejų pirštų pločio, susukta į ritinius,
kita plati ir kresna, švelni, su čiobrelių skoniu,
karšta, pagardinta iki kaitinimo,
ir garuojančiai kavai bei cukruotam anyžiui, ir pieno punšui,
ir skysta romo saulė, ir visokie geri dalykai, kurie
varo jūsų skonio receptorius pašėlusius arba distiliuoja juos iki ekstazės, arba
apgaubia juos kvapais, ir jūs juokiatės,
ir dainuojate, o priedainiai liepsnoja ir liejasi kaip kokopalmės:
Aleliuja
Kyrie eleison ... leison ... leison,
Christe eleison ... leison ... leison.

Ir ne tik burnoms dainuoti, bet ir rankoms, kojoms,
sėdmenims, lytiniams organams ir visai jūsų būtybei suskystėti į
garsus, balsus ir ritmą.
Pakilimo viršūnėje džiaugsmas prasiveržia kaip debesis.
Dainos nesustoja,
bet dabar nerimastingai ir sunkiai rieda per baimės slėnius,
kančios tunelius ir Pragaro liepsnas.
Ir kiekvienas pradeda tempti artimiausią velnią už uodegos,
kol baimė nepastebimai išblėsta smulkiose sapno smėlio linijose,
ir tu iš tikrųjų gyveni kaip sapne,
ir geri, ir šauki, ir dainuoji kaip sapne,
ir snūduriuoji kaip sapne, su rožių žiedlapių vokais,
ir diena ateina švelni kaip sapodilė,
ir skysto mėšlo kvapas nuo kakavos medžių,
ir kalakutai, lupiantys savo raudonus pūlinėlius Saulėje,
ir įkyrūs varpeliai, ir lietus,
varpeliai... lietus...
tik skamba, skamba, skamba...


1 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 34 35 36 37 38 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67
[iš viso: 663]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą