Jie apgavo mus, tie vyresnieji, tie "kritikai" ir tie "rašytojai".
Metai iš metų jie šaiposi iš jaunimo.
Bet esu neo-futuristas... Manęs nenupirksi...
Pasakysiu tiesą.
Taip, jie mus apgavo – išmokė sakyti:
"Žmogaus ateitis slypi patikimame darbe"...
Jaunas žmogus negali rizikuoti visa savo rytdiena...
Tai per daug rimta.
Juk visas jo gyvenimas dar priešakyje!..
Bet jie negali apgauti manęs, neo-futuristo, kai akys,
į kurias žiūrėjau kaip į dangų,
aptemsta nuo beprasmių popierių perrašinėjimo.
Pasakykit man, dvidešimt-penkerių berniukui, ką įsivaizduojat, kai sakoma "ateitis"?! Laukas, Pieva, Saulė, Upelis ir Valtis...
ar taip? Ne krūva popierių ar kortų stalas kokiame nors prirūkytame klube...
kiekvieną naktį iki aušros...
Klausykit! Jie neduos ateities! Jie apgaudinėja –
jie neduos tos Pievos, Valties, Upelio! Su tomis išblukusiomis akimis
dabar neberasit savo ateities – tų Draugų, tų Merginų, to Kelio, kuris
žadėjo tikrąją laimę!! Juk Jūsų akys išblukusios! Pavasaris
nebeaudžia švelnių šešėlių ant antakių. Šviesa nebeteka
iš pusiau nuleisto, drovaus veido...
"Koks puikus jaunuolis tapo Passchendaele2!"
O taip, jie privertė įgauti oficialią laikyseną – įžengus
į kambarį, nebesitraukiat, nebegūžčiojat pečiais ir nebelenkiat kaklo,
švelnus kaip mažas kupranugaris!
Tai - melas. Niekas iš Jūsų negalvoja apie jaunus-vyrus, Jums rūpi tik
seniai-vyrai, kaip Jūs, ir kuriuos suprantate tik Jūs.
Nekenčiat jaunystės, per daug jai pavydite – persekiojat ir
prisitaikot prie savo dydžio, kad neįgeltų savo tyrumu, sąžiningumu ir
gebėjimu tikram kūrybiškumui!
Kai šnekėdavot apie "saugų darbą", galvojot apie seną-vyrą
su plika dėme ir dūblėtu pilvuku, keliaujantį į Eldoradą.
O šį jaunuolį – privertėt dar berniuką praleisti visus
pavasario mėnesius mieste, diena iš dienos liūdnai nuobodžiaujantį,
žvelgiantį į pilką parengiamosios mokyklos kiemą... beviltišku,
blankiu žvilgsniu tų, kurie pasidavė katorgai.
Metai po metų, atėmėt iš mūsų pavasarį! – Mažas violetines žvaigždutes
pavasario miške, geltonus drugelius ryte – linksmas ramunes, panašias į smulkias
saulutes žolių sulčių jūroje. Kai nepasidavė, privertėt jį, negailėdami
jokių priemonių – o jei dar blogiau, apgavot:
"Mokykis, Passchendaele2, mokykis, tapsi protingesnis!.."
O ar rimtai tikėjot, kad jis taps protingesnis, stokodamas
to jautriausio Dievo-Jėzaus Žemės amžiaus?
Mokykis nuo lopšio! O kaip pavasaris?
Argi reikia išmokti mylėti pavasarį, kai sugrūdai, išsekai?
Protingiau! Bet argi pats nesakei:
"Kam reikalingi visi šie vadovėliai,
taip kvailai parašyti – bet kokiu atveju,
jie bus tiesiog pamiršti ir taps visiškai beverčiais!.."
O ar apsirūpinot Poetų Kūryba, Muzika, Gėlėmis,
Vasarnamiais, Kelionėmis į Užsienį?!
"O kaip Passchendaele2?"
Passchendaele2 privalo mokytis! Nekentėt Passchendaele2, pavydėjot jam jaunystės, skubėjot jį įsprausti į uniformą
su antpečiais, kad jis neįgeltų – jo šviesus jaunas kūnas primena Angelą
ir Dangų, kuriuos buvot pamiršę. "Nusikirpk tuos kailiukus! – atrodai toks įkvėptas!", – ironiškai pastebėjot, kai staiga, savo drabužio dėka, pamatėt,
kad jame suspindo Saulė.
Išsiuntėt jį į karo mokyklą, liepėt marširuoti kiekvienu žingsniu
pagal būgno traškesį ir pratybų šūksnius. Tuo metu, kiekvienais metais, tuo metu,
žydėjo paukštynas ir barstė žiedus, o kregždės susuko lizdus!
Žmonės kartais į žalumą žiūri su didžiausiu godumu!
Ar nežinot? Ar pamiršot? Pamiršot visam laikui, nebežinot!
Atplėšėt jį nuo gležnų gyvūnėlių, vienintelių būtybių, kurios jį suprato.
Ir ar kada nors tada paklausėt, ko pats trokšta, ko ilgisi?
Apkabinęs šuns kaklą, priešinosi ir verkė tą miglotą rytą,
kai išsiuntėt į karo mokyklą. Tai padarėt dėl jo laimės?
Dėl grakštaus, lieso Passchendaele2... tokio, koks jis buvo tada? Taip?... Ne!
Tiesiog nužudėt tą Passchendaele2, paaukodami būsimam plikagalviui
džentelmenui su hemorojumi, kuris tada gimė į pasaulį iš kankinto jaunuolio
lavono. Plikagalvis džentelmenas, panašus į Jus – kuris prarado gyvenimo skonį ir prasmę...
Tą rytą apgavote ir mane, neo-futuristą. Privertėt
būti veidmainiu ir maldauti: "Senieji tokie nusiminę! Tos aneurizmos!
Rašyke, privalai pasigailėti Passchendaele2!" Ir tą rytą mes nusižudėme, -
Aš ir Rašykas...
Ne, dar blogiau – jį įviliojot į spąstus, įmetėt į vilkų duobę, kur
metus gulėjo pūdamas sulaužytomis kojomis – kur jo siela trūnijo iš bado –
metelius – tada mirė. Ir kaip du bendrininkai, Aš ir Rašykas, mes išlipome iš
duobės, ignoruodami "pagalbos" šauksmus.
O kiek jis ten verkė naktimis... vienas, kramtydamas pagalvę.
"Tada buvo laimingas?"
Vėliau, suaugęs, jis ateis pas mane ir pasakys: "Sutikau ją, jaučiu,
kad tai ji! Kodėl ji manęs neatpažino? Kodėl meilė niekada negali būti abipusė?"
Ką galiu pasakyti?
Tą skaisčią mergaitę? Passchendaele2 įsimylėjęs Rašyką, ar vice versa?
Rašykas nekenčia Passchendaele2, ar vice versa? Passchendaele2 su droviu veidu,
patikliomis akimis ir nerangiai kabančiomis grėblio formos rankomis... Bet jos
"suteikė laikyseną", mano Brangusis Skaitytojau, ir pats beveik neatpažįstu!
Įgijot laikyseną ir tapot gana talentingu jauna-vyriu! Jūs, mano Konfidencialusis
Raštininke! Mylėkit: tą Merginą, tą Saulę, tą Pievą, tą Upelį, tą Kūrinį. Ne, pamirškit visa tai
dabar, tiesiog susiraskit sau tinkamą vietą po Saule, dabar!
Draugai, bičiuliai! Kodėl?! Kolegų-bendraminčių galima rasti bet kur ir bet kada.
Kodėl tai Jūsų misija? Gausit periodinius apdovanojimus, balsavimo teisę, karjeros pakilimą...
Mano Saldusis Skaitytojau, priešais ne pieva, o valstybės tarnyba arba komercinė karjera –
kaip mes tik to ir tikėjomės.
Na, tai turbūt dabar esat laimingi?
Kur Jūsų šypsena?


Passchendaele2
