Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 49 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mašinos dirbtuvėse riaumoja ir klykia tarsi nesuderintos,
Pamirštu, kas esu triukšmingoje rutinoje; -
Pasimetu baisiame kaukime ir sujudime,
Mano Ego ištirpsta, ir Aš tampu Mašina:
Dirbu ir dirbu ir dirbu neskaičiuodamas,
Kūriu ir kūriu ir kūriu be pabaigos:
Dėl ko? Kam? Nežinau, neklausiu, -
Kaip Mašina gali, iš viso, mąstyti, suprasti?

Jokio jausmo, jokios minties, jokios sampratos; -
Kartus, kruviniausias darbas smogia
Kilniausiam, geriausiam, prašmatniausiam ir turtingiausiam,
Giliausiam, aukščiausiam, kurį gyvenimas apdovanojo.
Sekundės, minutės, valandos slenka,
Tarsi burės pradingsta naktyse ir dienose; -
Vairuoju mašiną, kad kitus pralenkčiau -
Skubu be prasmės, veržiuos per miglą.

Laikrodis dirbtuvėse niekad nepažįsta poilsio,
Jis rodo, tiksi ir budina, nepalikdamas kelio atgal; -
Vyras kartą paaiškino jo gilią prasmę man:
Jis rodo ir budina, viduj slėpdamas protą;
Bet kažkas pasirodo mano galvoje tarsi sapnas:
Laikrodis pažadina many gyvenimą ir skvarbią esmę,
Ir kai ką anapus jo - ką, neklauskit!
Pamiršau, nežinau, nes Aš esu Mašina!..

Ir dažnai, kai girdžiu laikrodžio tiksėjimą,
Matau viską tarsi jį rodantį savo liežuvį; -
Jaučiu, kad švytuoklė veda mane į ateitį,
Dirbti ir dirbti, dar daugiau, dar greičiau ir dar ilgiau!
Girdžiu, kad jo tonas tarsi viršininkas pyksta,
Jo tamsi, apsiniaukus išvaizda rodyklėmis beda; -
Bijau, kad, be perstojo, laikrodis mane veža
Ir šaukia man: "Mašina!" Ir rėkia man: "Lenktynės!"

Bet vidurdienį, kada Meistras išeina pietums,
Ir baisus griausmas trumpam nustoja,
Tuomet lėtai suprantu dienos prasmę,
Tuomet pajuntu savo žaizdą ir tvinksį širdy; -
Ir karčios ašaros krenta, ir kunkuliuojančios ašaros byra,
Išmirkydamos mano sausą duoną, nuo maisto atsitraukiu -
Jos springtina mane, nebegaliu valgyt, nebegaliu!
Ak, grubus, kartus potraukis! Ak, klaikus darbas!

Dirbtuvės pasirodo vidurdienio pertraukoje,
Tarsi mūšio laukas, kuris ilsisi kraujo tvane:
Visur aplinkui matau gulinčius žmonių lavonus,
Žemės klyksmas - jo pralietas tarsi bordo vynas...
Viena akimirka, ir netrukus jie iškviečia būgnų aliarmą...
Negyvėliai prisikelia, ir nesantaika tampa aiški,
Kariai kovoja už nepažįstamuosius, už nepažįstamuosius,
Ir grumiasi ir krenta ir sminga į naktį.

Žvelgiu į mūšio lauką, surūgęs ir įniršęs,
Su baime, su kerštu, su Pragariškai laukiniu skausmu; -
Laikrodis, dabar girdžiu puikiai, jis budina:
"Galas vergijai, privalome padaryti jai galą!"
Jis iškelia many visą protą, jausmus,
Ir rodo man valandas - upelį be užtvankos:
Būsiu paliegęs, kol nekalbėsiu,
Vienišas, kol liksiu savo vietoj...

Žmogus, miegantis many, atsibunda,
Budrus vergas many užmiega; -
Valanda išmušė, tinkamas metas!
Pabaiga kančioms, pabaiga turi būt!
Bet staiga - švilpukas vado - aliarmas!
Pamirštu, kas esu, šioj kurtinančioje scenoj -
Prarandu savo protą, prarandu save -
Nežinau, nekreipiu dėmesio, nes Aš esu Mašina!..


2025-11-27 12:36
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą