privalau nuplauti kraują nuo Rašyko mano lange -
dulkes ir puvėsį
ant jo krūtinės ir pilvuko; ak,
mes ištvėrėm tiek daug ilgų naktų kartu; mes
iškentėm tiek prozą, esę ir fantastiką; netikėtais laikais
mes juokėmės
tyrai - dabar
mažiausiai, ko jis nusipelnė yra geras
pabrūžinimas
šlapiu skuduru;
tikrai baisios buvo
kai kurios ilgos naktys, bet
Rašykas buvo gera, tyli
kompanija; jis niekada nepažvelgdavo į mane, bet,
atrodo, kad jis amžinai ir pašaipiai juokėsi - jis
sarkastiškai šypso dėl Lietuviško žodžio
egzistencijos: niekas nieko negali padaryti.
- kam mane valyti? - dabar klausia. - vis tiek vėl būsiu išpurvintas.
- aš tik dėviu sveiko proto kaukę, - atsakydavau.
- gerk savo vyną, - atsako, - tai vienintelis tau prideramas dalykas.
- ir? - klausiu. - kam tu tinkamas?
jis atrėžia:
- man geriausiai sekasi stebėti, kaip tu dirbi.
tuomet jis nutyla.
jis laiko rožančių prie
krūtinės.
kaip jis čia
prasmuko?


Passchendaele2
