mąstant apie tuos dalykus, kuriuos ištvėriau būnant
rašytoju - visus tuos kambarius tuose miestuose,
žiaumojant atlikusį maistą, kuris nepalaikytų
žiurkės
gyvos.
buvau toks liesas, kad galėjau pjaustyti duoną savo
mentikauliais, tik retkarčiais turėjau
duonos...
kol rašinėjau nonsensą
vėl ir vėl
ant popieriaus lakštų.
kiekviena nauja šeimininkė
paklausdavo: "kokia jūsų
profesija?"
"aš - rašytojas."
"ak..."
kai įsirengdavau savo ankštuose kambariuose atlikti
savo amato
daugelis žmonių gailėjosi manęs, sušelpdami
obuoliais, graikiniais riešutais,
persikais...
mažai jie žinojo,
kad tai
buvo beveik viskas, kuo
maitinausi.
bet jų užuojauta baigdavosi, kai
jie rasdavo pigaus vyno butelius mano
apartamentuose.
pateisinama būti badaujančiu rašytoju,
bet ne
alkstančiu rašytoju, kuris
išgėrinėja.
girtuokliams niekas niekada
neatleidžiama.
bet kai pasaulis griūva labai
greitai
vyno butelis atrodo, kaip labai
pageidaujamas bičiulis.
ak. visos tos nuomininkės,
daugelis jų sunkios, lėtos, jų vyrai
seniai mirę, vis dar matau tas
mieląsias,
kopiančias aukštyn ir žemyn laiptais
savo pasaulio.
jos valdė mano egzistenciją:
neleidus man nukelti
papildomos savaitės nuomos,
čia ir kitados,
būčiau išmestas į gatvę
ak, tie tamsūs rytai
tose lovose
klausantis jų žingsnių
klausantis jų kosėjimo
girdint nuleidimą jų
tualetų, uostant aromatą
jų gaminamo maisto
laukiant
žodžio
iš leidėjo
ir pasaulio,
mano rankraščiai buvo išsilavinę,
inteligentiški, snobiški, kraujomaišiški,
formalūs, patogūs;
redaktoriai,
kurie nepripažino,
ką norėjau perteikti
savo ypatingu
būdu
ir maniau, kad jie klysta.
galvojau, kad esu
kvailys:
kiekvienas rašytojas mąsto,
kad atlieka
išskirtinį darbą.
tai normalu.
būti kvailiu yra
normalu.
ir tuomet aš
išslysdavau iš lovos
susirasti popieriaus
ir pradėti
rašyti
vėl.


Passchendaele2


