PranasŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
– Apie ką kalbi? Ir iš kur?
– Kalbu tai, ką pats, Prany, daug kartų bandei pasakyti, bet deja, deja... Dėl daug priežasčių toks „deja“, bet viena iš svarbesnių, kad per sunkus esi. Materija slegia. Supranti? Žmogaus materija.
– Vadini Praniu. Ačiū. O tamstą kaip pageidautumei, kad pašaukčiau?
– Va, svoris netgi atsiminti tau neleidžia. Tačiau dėl tokių dalykų šis reikalas ne taip svarbus. Ir tautoje pasakyta: kaip pavadinsi – nepagadinsi. Beje, taip irgi todėl, kad ir tautoje materijos daugiau negu dvasios. Oi, kaip daugiau, Prany! Ir labai nesmagu, kad ji irgi užleista, palikta arba sukišta į archyvus.
– O kad tik tiek, kad tik tiek! – pašokau nuo kėdės, bet materija sunki. Pakėlus ją kojos ilgiau neišlaiko ir vėl savo visu Aš nukrentu sėdėti ant kėdės, kurią dar gerokai prieš Velykas po užpakaliu pakišo dukra, nes, pasak jos, taip reikia: girdi, pajautoms, o, vadinasi, ir mąstymui, tėve, erdvė reikalinga. Neverta savo užpakalį nuo jos minkštu foteliu blokuoti. Ir šit argi blokuoju? Po juo užėmė vietą kėdė ir akivaizdu, kad erdvės apie jį atsirado daugiau, bet... bet apie ką aš čia?
– Kalbėk. Ko tyli? – po trumpos tylos pražiodinau burną, suspėjęs sunerimti, kad tyla bent kiek ilgiau neužtruktų.
– Taigi pats, Prany, buvai nusitaikęs kažką reikšmingą tarti. Neskubinam. Palauksim. Tačiau pasakysiu, jog nukristi užpakaliu, kad ir kur, kad, tarkim, ir ant Anykščių Puntuko, yra sėkmingiau ir reiktų dėkoti Velykoms, kad pataikyta būtent taip – sėdmenimis, o ne galva.
– Chm. Betgi atrodo it skaitytum iš manęs, mano gyvasties, o ne mano tekstų. Vidini, tu? – ir vėl, įsikibęs į sunkaus stalo atkraščius, stojausi ant kojų, o pavykus dalį pilvo užkelti ant jo paviršiaus, buvo gera bent mintimis savo ausims paliudyti: o vis dėlto, Dieve, esi. Bent jau tuomet, kai namuose Velykos.
– Velykos! Velykos! – nuaidėjo per ausis it ten būtų įkritusi Vilniaus Arkikatedra. O gal? Laikas tęsiasi ir jaučiu, jog ne sarmata ir atviru tekstu parodyti į tokią ją, į katedrą be materijos. Ir ne tik ją, bet ir visą tą aplinką, kuri aptarnauja Velykas kartu su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu. Reikėtų daug skaičiuoti ir vardinti, mėginant pasakyti kas su juo. Toks dalykas, beje, netgi nerūpi, nes savijauta laiko „užlieta“ taip, kad kur tik baksteli, atsiliepia nesuvokiamas dvilypumas: jauti, kad tikrai esi, kas esi, kad nors į fotografiją ar piešinį įeik ir paveikslėliu ar abrozdėliu būk, bet kartu ir – ne. Toks savyje atsiradęs svetimumas, tokia nežinia išmargina būseną taip, kad pasijauti margesnis už margutį. Ir kažkodėl laisvesnis, lyg savaime priėmęs tai kaip Velykų siurprizą.
– Žegnokis. Jau atėjom.
– Tamsu. Ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, o vienodai tamsu. Tačiau, Vidini, jeigu tai tu, aš tavęs ne tik nematau, bet ir nepažįstu.
– Ką bepadarysi, jeigu toks žmogaus gyvenimas, bet ir jis nusmenga. Kam anksčiau, kam vėliau, bet vistiek kiekvienam tai tik akimirka. Tačiau dabar tau, Prany, apie tai pasakoti jau nereikia. Lauk, stebėk ir matyk, kad ir žmoguje žvaigždynai užsikuria tik sulaukus tamsos.
Sugavau žodelį „nereikia“ ir žinojau, kad jį kažkaip reikėtų išgvildenti, išlukštenti. Galbūt todėl, kad ir anksčiau ne kartą, lyg netyčia, lyg savaime buvau pamurmėjęs:
Jau metai tie,
kai dvasių matosi gausiau,
nors nesakau, kad jas pažint įstengiu.
Dar vis, sakyčiau, tartum pro miglas žinau –
nuo kur? kada? kokia riba
man šitas laikas prasidėjęs
– Neskubėk ir nesiklaidink savijautoje. Tai ne taip paprasta, tai ne iš pasakų kažkas, o pamąstyti apie dvasinius dalykus – o taip! o taip! niekuomet nevėlu, – išgirstu nelyg iš savęs. Ir laikas, kuris nugludęs aplink mane, kažkodėl dar tirščiau krapinėjasi migla.
– Kaip dvasioje. Ten ir laikas elgiasi kitaip. Tačiau neabejojam. kad ir pats pradedi tai jausti. Jeigu dar – ne, greit pajausi, nes tai tavo, Prany, išdejuota:
Nepaisydamas nežinios
neabejodamas kalbu,
kad laikas visuomet anksčiau,
negu vieta, priėmus pasibūti.
– Kažin, kiek jau kartų taip, kai ilgiau neužsibuvus, ir vėl, ir vėl, ir vėl, nori ar nenori, o tenka kraustytis į kitą vietą, į naujus plėšinius. Štai ir dabar – negi manai, kad labai skubu ar bent mintimis pasiprašau tokios malonės? Kaip priežastį tokios lemties, visi parodo į kūną. Visiems jis - besarmatis, nes, mat, mirštantis.
– Prany, ša! Velykos gi.
Nerodau į save,
bet, akmenį pritraukęs artėliau,
jaučiu, kad galime kartu likimą iškalbėti.
Nereik jam būt Anykščių Puntuku,
Nereik man būt Šklėrių Pranu, –
paėmęs rankos saujoje
mažytį akmenėlį.
ūmai susimąstau, –
ar tik ne su kalnais kalbu.
– Ir - ką?
Galbūt tai sąšaukos pradžia,
kuomet labai svarbu
save NEŽINOMĄ išmokt kaip dvasią,
kad ir akimirkoje susivoktum kuo aiškiau,
jog netgi Dievo Žodis, Biblijoj netilpęs,
išeina pasivaikščioti peizažais, –
padeklamavau, kas regėjosi telpa į mintį, bet ar iš tikrųjų taip, ogi nesu tikras. Ir nesiimu liudyti, ar taip kalbėjau per Žodį, ar tik pamintijau savyje, o Žodis tik vėliau, tačiau, kaip suprantu, dalyko esmė nesikečia. Vienaip ar kitaip, o žinia įvardinta ir išsakyta: Dievo Žodis, išėjęs pasivaikščioti peizažais, neatslūgsta, tačiau tai suvokti irgi darosi labiau nepaprasta negu regėjosi pradžioje. Ką radęs, ko neradęs, o vis dažniau klausiu to paties, būtent: negi čia Aš? Negi? O šį kartą netgi įtariu, kad užkibo kažkas.
– Kas bežino tu ar ne tu. O kad tavęs Pranu nevadinam, tai irgi ne šiaip sau, Prany, ne iš dykinėjimo ar malonumo, o tik todėl, kad... o tik todėl, kad, – pasikartojo mįslingas pašnekovas ir nedelsdamas uždainavo panašiai kaip kažkada Vidinis:
Per miškus, per girias,
Šiandieną čia, rytoj jau ten,
Per girias, girias, girias, girias...
– Vidinis irgi nelyg jaunas partizanas mėgo šią dainą ir ją dainuodavo, bet tik retkarčiais palaida burna. Dažniausiai dainuodavo savyje, Savęspi. Tačiau aš girdėdavau jį. Supranti? Bet, o Viešpatie! Vidini, kur tu? Tas, kurį žinau. Padėk, Viešpatie, surasti jį.
Akių vokai užsidengė ir regėjosi, kad pasidarė ir erdviau, ir šviesiau. Ten, po vokais. Ir anksčiau pasibūti po jais nebuvo naujiena, tačiau neatrodydavo, kad reikėtų atidžiau pasidairyti, kažką įsidėmėti ir išsinešti iš po jų jeigu ne vaizdą kaip tokį, tai bent jo kopiją, nuotrauką, gebėjimą įsiminti, pabandyti piešti, tapyti. Galbūt taip todėl, kad, pasak posakio: gražus dangus, Martynai, bet ne tau. Žinojau, kad jokios pastangos atkurti vaizdus šiapus vokų man nepadės, kadangi nors ne Martynas, bet jo dalioje, žmogaus dalioje esu. Tačiau pasirodė, kad ir tokie mano pamąstymai kažkam kažkaip girdimi. O šį kartą netgi abejoti dėl to neprireikia.
– Kūnas arba, tarkim, materija jau mėsos gabalais nuo tavęs išgaruoja, Prany. Savaime. Negi dar tiki, kad esi žmogaus dalioje? Na taip, dar užsiliko laiko gabaliukas, kurį, kaip regim, ir dvasios aplenkia, apeina savo dėmesiu, bet ogi niekaip nesusigodojau, kad į tokį tarpą galėtų patekti Velykos. Betgi pateko. Ima Jėzaus kūną iš bažnyčios rankų ir sotinasi. O kaipgi kitaip, jeigu Velykos, ogi kaip kitaip, jeigu sotu, jeigu nežinia nuo kada išmokta statyti šventoves ir giedoti – Aleliuja, Aleliuja. Jeigu viskas atrodo taip suprantama, kad kitaip būti negali. Ir ar daug kam į protą, Prany, kam visa tai – ir tokias šventoves statyti, ir tokį džiaugsmą giedoti? Kam? Ar kad kažkaip iškiliau tu ar aš pasisotintume Jėzaus kūnu?
– Vidinis apie tai niekada nekalbėjo. Niekuomet. Būčiau žinojęs, būčiau girdėjęs, – pasimečiau išgirdęs tokius pamąstymus, kaip akims aplink, regis, ogi nieko nėra. Tuščia.
– Taip, Prany, taip. Vidinis apie tai niekada nekalbėjęs ir numanau, kad niekuomet nekalbės, nes jo kūnas jau išlesiotas. Ir kaip jam tokį save parodyti? Betgi žegnokis. Dar vis nepersižegnojęs. Velykos gi.
Kėliau ranką persižegnoti, bet juntu, kad ir ranka jau lyg ne mano, bet, bet... Ar galėtų taip būti, kad jos darbymetis dėl to nedingsta. Regiu, kad mano ranką man prie kaktos kelia Rusijos stačiatikių vyskupas, Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas, o neįstengus jam tai padaryti, vėlgi regiu, kaip ją bando pakelti popiežius Pranciškus, bet ir jam sekasi ne kaip.
Kilst mintimis į dangų.
– Nepasiduok, Prany, nepasiduok. Miško žmogus buvai, o, vadinasi, turi teisę ir dvasioje miškiniu išlikti. Netgi, sakyčiau, privalai išlikti. Ir netikėk, kad apie mirusius arba nieko nereik kalbėti, taigi juos apeinant kaip tuščią vietą arba tik gerai kalbėti, taigi nepaisant svarbiausio – tiesos sakymo. Dvasia kad ir ne detektyvas, bet tai nereiškia, kad šį reikalą išmano blogiau.
– Varnas... Golius varnas! – neatsitraukiu stebėti tuščio dangaus, bet kartu žinau, kad jis ne tuščias. Per dvasią žinau. Tačiau vis dėlto, kodėl esu parodomas kaip Pranys. Ar ne todėl, kad persitvarkymo laikas dar nesibaigė, dar vis, keliant užpakalį nuo kėdės, tenka įsikibti į sunkaus stalo atkraščius. Tai laikina, labai laikina, betgi toks dalykas... hmm, toks dalykas dar reikalingas studijų.
– Va! va! va! – atsiliepė ir Golius, pritardamas, kad toks dalykas reikalingas studijų. – O Goliau, Goliau, jau užmiršta daugiau, negu gebu atsiminti. Tačiau naujoji atmintis irgi tokia, kad ji iš toliau ne tik už mano lopšį, bet netgi iš toliau už mano kūną. Tu ką nors supranti tokioje marmalynėje?
– Marmalynėje? Ot tau! Tai bent nuotykis. Dar neseniai ir aš panašiai tardavau, įvardindamas savo naują būvį kaip makalynę, – linksmai atsiliepė varnas Golius ir jau kreipdamasis į Vidinį, – Girdėjai, ką čia mums šnektelėjo Pranys? Atrodo, kad jau pats sugeba išeiti į dvasią. kad ir pasidairyti. Bėda tik, kad dar vis jaučiasi kaip makalynėje – pusiau luptas, pusiau skustas. Pats savęs nepažįsta.
– A reikia stebėtis? Prisiminkime patys save
– Na taip, stebėtis dėl to nereikia. Tačiau kad ir ne merga, o vis dėlto te nebūna užmiršta:
Cit, neverki, jauna mergužėle,
Aš iš miško greitai sugrįšiu.
Tačiau tik tiek. Būtent tik tiek, kad suklustum, kad dvasioje sujudėtų, išsijudintų, kad ir materija nukrisdama nuo žmogaus, neužmirštų savęs ne tik būtoje realybėje, bet ir pažaduose. Taip, taip, ir pažaduose. Materija ir dvasia vienybėje. Ar tai ne tikriau? Ar tai ne iš Dievo Žodžio, netilpusio Biblijoje ir išėjusio pasivaikščioti peizažais?
Neatrodė, kad esu pasilikęs tik sau. Buvo panašu, kad ir aš, persimetęs į peizažą, išeinu į tokią visumą, kuomet nevalia – nepaisant, kad Velykos – maitintis Jėzaus Kristaus kūnu ir nepaisyti, kur dingsta savasis, kas ir kaip juo maitinasi. Prisiglaudžiau prie savo akmenėlio kaip Anykščių Puntuko, ir nebuvo nesuprantama, stebėtina, kad ir mudu su juo gebame:
Per miškus, per girias,
Šiandieną čia, rytoj jau ten...
Per miškus, miškus, miškus žalius.
Kartojuosi? Oi ne! ne! Tai jau ne aš nei kaip Pranas, nei kaip Pranys. Labiau panašu kaip akmenėlis, besimokantis perprasti ir iškalbėti Jėzaus kūną kaip žmogaus. Matau, kad ir Velykos rodo į Jėzaus kūną, bet mintyse suprantu, kaip žmogaus kūną. Ot, ir pats ką tik prašiau Viešpatį padėti man susirasti Vidini būtent tokį, kurį anksčiau pažinojau. Betgi jo tokio dabar nėra. Sakau tokio jo nėra, jis pereina į dvasią, o kūnas jo jau kone išlesiotas... Ne, taip kaip aš Vidinis jau nebegali įsikibti rankomis į stalo atkraščius ir visa savo Aš materija pasikelti ant kojų.
– Ir varnas Golius - ne?
- Ir varnas Golius ne. Laukiate, kol ateisiu ten, kur jūs.
– Laukiam, bet neskubinam. Per tave tikimės dar nudirbti savo nepadarytus darbus. Jų nemažai, bet svarbiausia, kad rodant Velykomis į Jėzaus kūną, pasigirstų žmogaus dalia. Tai pirmiausia žmogaus kūnas, jo kraujas, jo dalia su savo kryžiumi...
Nežinojau ką galėčiau pasakyti. Ir tik gerokai vėliau suvokiau, kad šitaip ūmai trenkė žaibas ir per galvą kaip per visą Žemės rutulį nuaidėjo griaustinis, bet cit, Prany, cit... Nemanyk, kad dievai tave užmiršo.
