gogoKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
sėdėjimas
laskraduškė „Jeigu tuo metu, apie kurį dabar eis kalba, pažvelgtume į pasaulį iš paukščio skrydžio, galėtų pasirodyti, jog piečiau Balkanų plytinčioje vienoje iš salų, per patį vidurvasarį sniegas iškrito“.
pelenų sniegas mieloji
kada nors mes nusipirksime
arba patys pastatysime sau namą
kuriame gyventų po epidemijos išlikusi
į šnerves įsismelkusi lavonų smarvė
savo gyvenimą su tavimi susiejus
išsiskaičiavo mano dienos
sekundės buvo usnys
sosnovskio barščiais virto luošosios valandos
neporinėmis dienomis kiečiai
porinėmis – varnalėšos
lygiai 15 min po apokalipsės
mes du vargšeliai
sėdėjome ant blizgios
po paskutiniojo potvynio
ir pajuodusios
kaip ikrai juodieji žemės
juodos kaip pelenai
prie kurios lyg prie juodo kvadrato
kraujas tamsus saulėje prikepęs
beprasmės bevaisės bemintės
kaip dvi nukirstos
dvigalvio kalakuto galvos
papai glaustėsi prie žemės
šalia manęs Ūkautoja
kadaise – Rodakina
irgi ant žemės
bet ji drįso įsivaizduoti
ji įsivaizdavo kad sėdi ant suoliuko
suklypusio ir seno
apsunkusi lyg obelis
iš kurios obeliškų kiaušidžių
kišeniniu peiliuku išoperuotos kepenys
su iki tą pačią pajuodusią žemę
siekiančiais papais
papai glaustėsi prie žemės
ją masažavo bučiavo
tačiau ši nedėkingoji
atsigaut nė nemanė
ji neapsipylė nei gėlių žiedais
į kurį geresniais laikais galėdavai pasinerti
nei arbūzais agurkais moliūgais potatais
pagaliau lietuviškom bulvėmis
nei kitokiais augalais
žemė juodavo bet nežaliavo
iš sausų Ūkautojos akių
nekrito net ašaros
Ūkautoja suūkdavo lygiai
koks švyturys ar kurantai
žvelgdama į dykynės peizažą primenančią aplinką
kaltino seniai išnykusią juodanugarių klasę
nemeilę visa ko prakeiksmą patriarchatą
duonmeldžius ir peliukų
nusinešusių paskutinįjį duonos kepalą moralę
amžinai bei nekintamai
kalčiausias yra trečias
alkanas bet gyvesnis už tave
instrukcijų nesilaikąs svetimas
kuriam nepriimtinos voverės
įsuktos į ratą nei kabala
su savomis spiralėmis
kiekvienas ūkautojos ūksmas
neturėjo jokios motyvacijos
tačiau buvo lyg skundas
ar motyvacinis laiškas
savistimuliacija ir begalinė apeliacija
pasauliui kuris vis dar rusena
tarsi būtų padegtas
pabaigai pakartokime estetiką
kuri gal toli nuo etikos
tačiau atitinka ne tik charakterį
bet ir berasmybės grožį
bei jos prasmę
sėdėdama ant suoliuko
bemaž kas penkiolika minučių
Ūkautoja suūkia
jos pavytę papai
brauko juodą
kaip juodieji ikrai
arba asfaltas žemę
