Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nuplėšk kelis šimtmečius nuo Diego megztuko“, (autorė MacteAnimo)      


Tiesa už pramanus keistesnė
E. A. Poe  

Jeigu tuo metu, apie kurį dabar eis kalba, pažvelgtume į pasaulį iš paukščio skrydžio, galėtų pasirodyti, jog piečiau Balkanų plytinčioje vienoje iš salų, per patį vidurvasarį sniegas iškrito. 

Saulėtosios Kretos miestelį Rodakiną ir visas jo apylinkes buvo apėmęs šventinis šurmulys. Kur pažvelgtum, linksmi vyrai ir moterys barstė gatves ir aikštes baltais astrų žiedais, pasišovę viską aplinkui nukloti taurumo bei tyros meilės spalva. Sakytum sniegu žiedais apklojo namų stogus ir kiemus, palei gatvių žibintus ir tiltus nusidriekė begalinės girliandos, visi miestelėnai džiugiais veidais karstėsi ant tvorų ir stogų, nepaliaudami baltomis gėlių pynėmis dabinti gimtuosius slenksčius. Ieškok neieškojęs, jokiame užkampyje nebūtum radęs paniurėlio ar nelaimingo. Užtat kiekvienas sutiktas – ar tai būtų garbinga matrona su kūdikiu rankose, ar kilnus riteris smagiai jojąs spindinčiu harleidevidsonu, ar netgi paprastas kailialupys ir paspirtuku praskriejantis skiauterėtas pankelis, – visi alei vieno atlapuose segėjo baltos gėlės žiedą, švytėdami palaimingu šventiniu laukimu. 

Ir kokios gi šventės laukė mažas pajūrio miestelis Rodakina, turbūt, paklaustumėt jūs, jeigu būtumėt tas paukštis iš skrydžio aukštybių žvelgiąs apačion. Tad štai, jeigu ir aš būčiau paukštis, sakykime, toks pat kiras sklendžiantis jums iš paskos, tuojau suklykčiau: Tai ne kieno kito, kaip šauniojo prefekto Diego Gonzalo de Silvos garbei taisomos iškilmės! 

Žinoma, jūs atgręžtumėt į mane baltasparnio kiro galvą ir vėlei paklaustumėt, kas per vienas šis garbingas žmogus? Aš ir vėl atsakyčiau: Vyras tat iš stuomens ir iš liemens! Tiesa, ūgiu ne tiek ypatingas, kaip liemeniu, tačiau, kad ir atpažįstamas iš apvalaino stoto, bene labiausiai pagarsėjęs nepalenkiamu savo būdu – nei pastumsi, nei parisi, – kalbėjo apie jį tiek bičiuliai, tiek priešai.

Suprantama, kyla klausimas, kaip šis juodbruvas katalonas, smailiais ūsais ir juoda barzdele, pateko į svetimą salą? Šįsyk, užuot tiesiai atsakęs, pateiksiu jums neginčytiną žmonių pagarbos bei visuotinės meilės įrodymą, išreikštą vietiniame folklore ir prasidedantį štai tokiomis eilutėmis:

Diegas buvo vaikas pabėgęs iš vergijos
Jį išmetė į krantą bangų muša čiut gyvą
Bet vos tik atsimerkęs jis tarė svarų žodį
Lyg Cezaris prisiekė korsarus nukryžiuoti... 

Vargu ar sužinosime, kokias kančias nelaimėliui teko patirti piratų vergijoje, mat šis neprilygstamas epas toliau pasakoja, kaip jau užaugęs būsimasis prefektas stojo pakrantės sargybon, ir kaip atkakliai jis persekiojo bei skandino jūrų plėšikų laivus. Po teisybei, niekas visoje saloje neprisiminė kada nors matęs bent vieną piratą, tačiau pats Diegas Gonzalas de Silva tvirtai laikėsi aukščiau minėtos įvykių versijos. Puikiai įvaldęs piaro vingrybes ir kitas storytelingo palaptis, visus neišmanėlių klausimus jis atremdavo pietietišku žavesiu ir triuškinančia savo iškalba. Todėl, net ir tie, kurie iš pirmo netikėjo apdainuojamais prefekto žygdarbiais, jau kadų kadės pavargo tuo abejoti, ir galiausiai nurimo. Na, o visiems kitiems senų seniausiai buvo aišku, kas išgelbėjo gimtąsias pakrantes nuo tykančių iš jūros grėsmių. 

Štai tokiam nusipelniusiam vyrui buvo rengiama dar nematyta miestelyje šventė. Sukviesti patys narsiausi apylinkių riteriai ir kiti pasižymėję sporto meistrai; iš tolimiausių salos pakraščių atvyko prakilnūs šventikai, turtingi pirkliai, garbingi diduomenės ponai ir puošnios jų dukros bei gražuoliai sūnai; susirinko ir pačių įvairiausių tarybų atstovai, žymiausi visuomenės influenceriai bei kiti pramogų verslo veidai.  

Pagaliau! dar gerokai prieš visą šį šurmulį atsiduso laisvieji rodakiniečiai. Pagaliau! pritariamai linksėjo ir visa diduomenė. Pagaliau! sušuko pats Diegas Gonzalas de Silva ir laimės ašarų suvilgytom akim pažvelgė į dailųjį princą Serpentiną, kai šis, švelniai rausdamas ištarė lauktąjį “taip”. Tuo metu prie krūtinės princas spaudė savo liauną plaštaką, ant kurios spindėjo sužadėtuvių žiedas su deimantu. Įkvėpęs oro ir įsidrąsinęs, jis pakartojo virpančiu balsu, bet garsiai, kad visi aplinkui girdėtų: Taip, nuo šiol mes kartu, Diegas ir aš – Serpentinas!  

Žinia lyg žaibas apskriejo visą Kretą. Išsyk nuspręsta ilgai nedelsti – ir štai jau vestuvės.  

Šventės išvakarėse atėjo įsakas tris dienas ir naktis niekam nedirbti. Tačiau turgavietėms bei prekybos centrams, savo ruožtu, paliepta ištisą parą laikyti visus vartus atvėrus, klientų srautus reguliuojant pasitelkus sustiprintas pajėgas, o plušantiems tarnams, parankiniams bei likusiam personalui atlyginant pagal šventines direktyvas. Stovėjimo aikštelėse buvo privalu įrengti papildomų vietų, kaip elektriniam, taip ir keturkojam transportui, akylai prižiūrint pakankamą įtampos, šieno bei vandens patiekimą. Savaime suprantama, derėjo iš anksto pasirūpinti gausiomis produkcijos atsargomis. Tam, kad joks prašalaitis nepajustų stygiaus, papildomai įsakyta duonos kepalą atiduoti pusvelčiui, o už vietinį vyną, dvelkiantį Rodakinos nektarinų laukais, prašyti ne brangiau, kaip eurinas už puskvortę. Tegul liaudis švenčia ir švente gėrisi – šitaip buvo paliepta it nukirsta. 

Na, o gėrėtis iš tiesų būta ko! Visos šventės panorama ir jos mastas turbūt aiškiausiai vėrėsi porelei mums jau pažįstamų kirų, kaip sykis nutūpusių ant aukšto varpinės bokšto. Bet bybis su tais kvailais paukščiais, aš ir be jų pagalbos tuojau jums viską išklosiu!

Ak ir prašmatni, aš jums pasakysiu, tat buvo fête... Miestelyje ir už jo ribų netilo juokas ir dainos, visi šlovino jaunavedžius, bet labiausiai prefekto parodytą neregėtą dosnumą. Bet apie viską iš eilės.

Pagrindinėje aikštėje, vadinasi, toje pačioje su fontanu ir varpine, buvo ištaisyta didžiulė mugė. Susirinkusius žmones nuo pakylos linksmino neūžaugų cirkas, įspūdingi galiūnų ir žonglierių pasirodymai, akrobatai viršum minios vaikščiojo lynu, o balti it balandžiai sraigtasparniai iš dangaus bėrė debesis mirgančių konfeti. Sutemus, laužų ir prožektorių šviesoje vyko įspūdingi riterių turnyrai, lūžo ietys ir skydai, dūsavo ir alpo damos balkonuose. Tuo tarpu romantiškai nusiteikusioms porelėms aukštai danguje šokinėjo kiškučių projekcijos, tarp žvaigždžių sklandė neoniniai kupidonai, jų strėlėmis pervertos širdys ir taip toliau, ir taip toliau...  

Pačios iškilmės ir puota buvo surengtos senuose rūmuose, stūksančiuose priešais varpinę ir valdiškus sandėlius. Iš pastarųjų į visas puses be paliovos riedėjo ąžuolinės statinės sklidinos kvapnaus svaiginančio vyno. Gi didžiojoje rūmų salėje, prie ilgo vaišėmis nukrauto stalo viskam vadovavo pats Diegas Gonzalas de Silva. Tykus ir raudonskruostis princas Serpentinas retsykiais mesdavo romų ir kupiną švelnumo žvilgsnį į savo išrinktąjį, tarsi dar kartą visiems patvirtindamas: Štai mes kartu, prieš Dievą ir žmones, Diegas ir aš – Serpentinas!  

Savaime aišku, jog į šią ištaigingą vietą paprasti piliečiai galėjo pakliūti nebent mintimis arba vartydami šventinę Rodakinos spaudą ir matydami miklios tapytojo rankos įamžintus iškilmių fragmentus. Tačiau niekas dėl to perdėm nesisielojo, idant pramogų ir duonos netrūko, o dūzgių bei ūžesio, kaip kur buvę jau ir be saiko. Na, o jeigu net ligotas senolis padauginęs ir linksmai čepsėdamas bedante burna, žiūrėk, ims straksėti ir plėšt visa gerkle, prieš tai iš patalo nebekilęs, – visuomet lauk netikėtumo ar kokios staigmenos...  

Trečią dieną, jau einant į pabaigą paskutiniam šventiniam vakarui, nenumaldomai artėjo iškilminga vidurnakčio kulminacija. Buvo užgesinti laužai, deglai ir žibintai, visam miesteliui trumpam atjungtos dujos ir elektra. Centrinėje aikštėje susirinkę žmonės, kėlė galvas į tamsų dangų, laukdami nepakartojamos fejerverkų fiestos. 

Tik staiga išgąstingas riksmas: Vynas! Baigėsi vynas! nuaidėjo per visą aikštę, nuvilnijo gatvėmis ir gatvelėmis, ir sunkiu atodūsiu nugulė miestelio prieigose. 

Akimirksniu visi atsigręžė į užkerpėjusius sandėlio mūrus. Dar po minutės gausus būrys, vedamas paties prefekto, išpuolė ant rūmų laiptų ir metėsi link vyno rūsių. Užėjus sutemai, tik tiek tebuvo matyti: prieky visų, lyg karo vėliavom besiplaikstantis puošnaus rūbo skvernais, ėjo smarkusis Diegas Gonzalas de Silva, o jam pavymui – įkaušusi ir siūbuojanti puotautojų palyda. Suprantama, tokiam vyrui paėmus reikalo vadžias, daugeliui, tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Vėl pasimatė, kas iš tiesų viskam vadovauja. Po teisybei, dorieji rodakiniečiai seniai jautėsi ramūs, kad ir kokios katastrofos akivaizdoje, pasitikėdami prefektu nelygu Viešpačiu Dievu.  

Tuo tarpu vestuvininkai visa kuopa suvirto į sandėlio požemius. Kliuvinėdami tamsoje, stumdydami vienas kitą ir piktai burnodami, vyrai ėmėsi apgraibomis versti statines iš lentynų. Tačiau krisdamos žemėn, medinės talpos skambėjo lyg būgnai – tokios jos buvo tuščios. 

Bet čia, iš kažin kur įsiveržė girtas kaip pėdas vyndarys Oinosas, ir mojuodamas ąžuoliniu plaktuku, kad ims tvatinti statines kairėn ir dešinėn – tik traukis iš kelio. Radau! tuoj užriko seno girtuoklio balsu. Radau! pakartojo visiems nuščiuvus, ir kad žiebs plaktuku, tik duslus garsas bukai atsimušė rūsio skliautuose. Tuomet visas būrys, kad užbaubs iš džiaugsmo, senis Oinosas, kad skels savuoju plaktuku, garsiai kvatodamas, net statinė pavirtusi ant šono pati link išėjimo pasirito.  

Ką ir sakyti, neprarado įgudimo senasis vyndarys! O vyrams tik tiek tereikėjo. Lydima linksmo juoko ir dainų, statinė išriedėjo į aikštę. Išsyk lengviau atsikvėpė susirinkusi minia ir svečiai viską stebintys rūmų languose.

Atsargiai! Pasisaugokit! Duokit kelią statinei! 

Kuo skubiausiai ši brangi sunkenybė buvo nuritinta per visą aikštę, paskui užkelta rūmų laiptais ir galiausiai atgabenta į didžiąją salę, kur stiprios vyrų rankos įtaisė ją paauksuotame ragožiuje ant pakylos, tiesiai priešais puotautojų stalą.  

Kad ir sverdėdamas nuo išgerto, senasis vyndarys vienbalsiai nusipelnė garbės išmušti statinės kaištį ir pripildyti sklidinus ąsočius. Tačiau neapšviestos salės prieblandoje jis ir taip, ir anaip grabinėjo apvalainus talpos šonus, deja, jokio kaiščio neužiuopė, nors tu skradžiai prasmegtum! 

Bet juk ne pirmą dieną senasis Oinosas svyrinėjo šia žemele. Nedelsiant buvo paskambinta į rūmų virtuvę, ir jau netrukus vyndario rankose atsidūrė geležinis pleištas nutaikytas tiesiai statinėn. 

Tik staiga – pokšt! rūmų langus nušvietė pirmieji fejerijos blyksniai. O tada pasigirdo baisus raudojimas. Grąžydamas baltas rankas, princas Serpentinas puolė prie statinės, prisiglaudė ašaromis paplūdusiu skruostu ir visų nuostabai ėmė ją visą bučiuoti. Ak, Diegai! Mano mielas Diegai! paklaikęs iš skausmo vaitojo nepaguodžiamas princas. 

Už lango šaudant ir blykčiojant, varpinė išmušė dvylika. Tik dabar senis Oinosas sumirksėjo padėrusiomis akimis, įdėmiau pažvelgdamas į ragožių. Tuo pat metu visi svečiai lyg vienas siūbtelėjo prie pakylos, ir išsyk nustėro: priešais save jie išvydo visai ne statinę, o visų gerbiamą ir mylimą prefektą Diegą Gonzalą de Silvą. Tarsi vabalas voro tinkle, jis buvo susipainiojęs ilgo apdaro klostėse. Pamėlusiame veide nesimatė jokių gyvybės ženklų. 

Ką ir sakyti! Senas girtuoklis Oinosas, plaktuku tikrindamas sandėlio atsargas, matyt, nutaikė po ranka pasisukusiam prefektui ir jį apsvaigino, o įkaušusi vestuvininkų palyda taip apsidžiaugė radiniu, jog tamsoje ir sumaišty neįžvelgė apsirikimo.

________________________

Šioje vietoje derėtų dėti tašką, jeigu ne epizodas, sekęs iš paskos ir išgelbėjęs senąjį vyndarį nuo užtikrintų kartuvių. 

Kuomet salėje vėl pritemo ir įsivyravo kapų tyla, vargšas princas atsigręžė į susirinkusius ir kančios iškreiptu veidu sušuko: Mes vis tiek būsim kartu! Diegas ir aš – Serpentinas!  

Sulig tais žodžiais jis stvėrė durklą iš makštų ir aukštai užsimojo...

Tačiau senis Oinosas, kad ir priblokštas įvykių, šįsyk neklysdamas parodė visiems, jog meistrystė taurėje taip lengvai nenuskęsta. Švelniu plaktuko smūgiu jis paklojo princą ant žemės, anam dar nespėjus nutaikyti spindinčius ašmenis sau į širdį. 

Beveik išsyk plykstelėjo akinanti šviesa. Įsijungus elektrai, visa salė nušvito lyg dieną, tačiau niekas iš svečių nekrustelėjo ir neprabilo. Ant marmurinių salės grindų be sąmonės gulėjo skaisčiaveidis Serpentinas, o nelaimingas jo mylimasis Diegas išties kybojo įverstas auksiniame ragožiuje, ir iš visko sprendžiant jau seniai buvo miręs. 

2020-07-30 00:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 18:50
languota
laskavaja duška diegui mirtis
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-11 15:33
laskraduškė
mums visiems dar toloka  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 08:45
Borėjas
Jums dar toloka iki Poe.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-06 00:08
Kelkraščiais
Oho kiek! Bet malonumą tikrai apturėjau. Džiaugiuos, kad jau pačioj pradžioj pertraukiau skaitymą ir nuėjau skaityt pirmosios dalies - kad ko esminio neprarasčiau... :)

1-oj daly pasakojimo maniera ir pasirinktos priemonės visgi buvo nuoseklesnės, bet kai kurie dalykai (aktualijos ir, pvz., staiga iššokęs "p**dec") jau ten aiškiai rodė, kad autorius linksminasi, makaluodamas stilius ir laikmečius. O šioj daly - jau abejonių neliko, kad makalavimas vyksta tyčia. Iš pradžių "piarai", "influenceriai" ir "eskalatoriai" dar kiek erzino, bet po to vis labiau apėmė pojūtis, kad čia vyksta toks postmodernizmo tūsas, į kurį įtraukiamos ir aktualijos, ir senovė, ir stilių vinegretas, ir net NT...

Išradinga. Aišku, kai kur galima būtų grynai techniškai pagerint, pvz., pakeist iš kitų kalbų (turbūt visgi netyčia?) perimtus žodžių junginius ar pamažint piktnaudžiavimą žodeliu "jog".

Beje, man vienas gražiausių dalykų - kad tarp "aš" ir "Serpentinas" padėjai brūkšnį. Nes originale šis demonstratyviai kartojamas junginys be jokio skyrybos ženklo skambėjo labiau pamišėliškai. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-05 16:15
Svoloč
Šitas geras, penki.
Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-04 10:25
ONYX
Nu niažinau niažinau... Gal nia man tė vysi kvaliojymai vot patilėsiu giareu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-03 22:13
Pranas
na ir gerai. Kam čia mums dar kvailioti, ONYX?
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-03 19:49
ONYX
Nu ir aš vot sakau: kas gi taip raša leiskitia pasiklausiti? Šytaip gražei pradėjatia su tė paukšei nu a patom? A dar kokė taj mataciklai, riterei, vot damai ir flujensėrei... Ir vot kas piar mada pavadynimia parašiti "myrtis" nu a patom ir iš tėsų apė šytai jimti ir vot primynti pabaigoja vysiškai niagailiastyngai... Nu ir dar tė vysi bliksnei ir saliūtai ir vykruntasai litiraturinei - niat akinei man ušrasojo biaskaitant...

Niamalanu ir niaytykėtina vot aš jum pasakisiu vyskas ižsigalvota!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-02 21:17
Tiffany neskaitant šuns
2

Neaiškus laikmetis. Nemalonus pasakojimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 22:50
Loke1
man buvo sunku skaityti ilgus sakinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 15:34
Damastas
Sunku kažką pasakyti, bet užkelsiu bent už vargus.

3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 14:28
varna
painoka. pjaunasi čia kažkas. stilius iš pradžių neša į barokišką, poetiškai pompastinį pasakojimą, tada ciranda storytelingas influenseriai ir dar bb!
tipo humoras. ta statinė primena gruzinų filmą, ponulis susivyniojęs į savo padurkus, tapęs panašus į statinę, neįtikina
begaliniai girliandai - čia tyčia vyr gim ar iš nežinojimo
nu žo trajakas čia max
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 00:33
ONYX
Bbs nia gėgutė nia varnas ir nia kyras jo labeu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 17:47
troliss andusas
Lengva ranka parašytas tekstas, iš viduramžių akmeninių pilių. O tragiška baigtis lyg pasirinkta tiesiu kirtimu, nepasigailint gyvybių. Norėčiau kitokios baigties, laimingos.
Todėl 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 22:21
laskraduškė
Nu ką su tavim darysi...
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 00:06
beveidis cukuru
Per daug šventiškumo, plyksėjimo ir panašiai!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (7)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą